Airijos vyskupų gairės referendume dėl Lisabonos sutarties

Ketvirtadienį, birželio 12 dieną, į Airija krypo visos Europos dėmesys, mat, atrodo, būtent šioje šalyje bus nulemtas Lisabonos sutarties likimas.

Lisabonos sutarties projektas buvo priimtas aukščiausio lygio susitikime 2007 metų gruodžio 13-ąją Portugalijos sostinėje, kurios vardu sutartis ir buvo pavadinta.

Lisabonos sutartis yra Europos Sąjungos konstitucinės sutarties projekto įpėdinė. Konstitucinė sutartis 2004 metais buvo atmesta referendumuose Prancūzijoje ir Olandijoje. Po papildomų diskusijų ir derybų valstybės suformulavo naują konsensusą, dėl kurio dabar ir balsuojama.

Visos Europos Sąjungos šalys, išskyrus Airiją, Lisabonos sutarties likimą patikėjo savo nacionaliniams parlamentams, dėl kurių sprendimų didelių staigmenų nelaukta – jau devyniolika ES parlamentų nubalsavo už sutartį. Vienintelė Airija nusprendė surengti šiuo klausimu referendumą, kuris daug kam kelia nerimą, mat prieš referendumą atliktos apklausos rodė, jog Lisabonos sutarties šalininkai ir priešininkai pasiskirstę tolygiai. Penktadienį rezultatai jau turėtų būti žinomi.

Dėl referendumo Airijos visuomenė atsidūrė įvairių nuomonių ir interesų grupių spaudimo ir įkaitusios retorikos centre. Tokiame klimate Airijos vyskupai pasiūlė sielovadinį apmąstymą katalikams, kurio tikslas – padėti atsakingai balsuoti už arba prieš Lisabonos sutartį.

Airijos ganytojai savo laiško įvade pažymi, jog Airijos piliečiai turi nekvestionuojamą teisę išreikšti savo nuomonę. Tačiau taip pat primena, jog šis referendumas yra dėl konkrečios sutarties. Būtent sutarties turiniai turi būti balsuojančiųjų dėmesio centre. Vyskupų laiške pažymima, kad balso neturėtų įtakoti su sutartimi nesusiję motyvai, nedera balsuoti „prieš“ vien dėl nepasitenkinimo kuriuo nors Europos Sąjungos aspektu pademonstravimo.

Ganytojai pažymi, kad Lisabonos sutartis yra skirta būtent geresniam Europos Sąjungos funkcionavimui, reformuojant institucijas, sudarant sąlygas efektyvesniems sprendimams bei didesniam skaidrumui. Primenama taip pat airių atsakomybė ir savo kaimynų atžvilgiu, dalyvaujančių bendros Europos projekte.

Airijos vyskupai sielovadiniame laiške atkreipė dėmesį, jog Europos Sąjunga nėra tik ekonominių interesų samplaika. Ji yra taip pat vertybių bendruomenė, civilizacija. Tad balsuojant už Lisabonos sutartį reikia atsižvelgti ne tik į ekonominius aspektus, bet ir į vertybines pozicijas.

Vyskupai priminė, jog trys didelės politikų figūros, neatsiejamos nuo Europos Sąjungos pradžios – vokietis K. Adenaueris, italas A. De Gasperi ir prancūzas R. Šumanas – buvo tikintys katalikai. Nors Europos Sąjunga gimė pirmiausia kaip ekonominė bendrija, tačiau už ekonomijos glūdėjo solidarumo idealas ir bendro gėrio siekimas. Šešiasdešimt metų sąlyginos taikos laikotarpis Europoje yra nepaprastas bendros Europos projekto pasiekimas.

Rašydami apie Airijos narystės Europos Sąjungoje privalumus, vyskupai minėjo atnaujintus santykius su kaimynais, kultūrinius ir ekonominius mainus. Tačiau taip pat atkreipė dėmesį į kelis punktus, kurių nereikia išleisti iš akių.

Visų pirma, įsitikinimo, kad moralės vertybės turi objektyvią dimensiją. Šis įsitikinimas susikerta su tuo, ką popiežius Benediktas XVI vadina „reliatyvizmo diktatūra“.

Antra, vyskupai akcentavo žmonių teisę gyventi be baimės ir be prievartos, teisingoje ir taikioje visuomenėje. Trečia, vyskupai pabrėžė globalaus solidarumo etikos poreikį.

Galiausiai Airijos vyskupai priminė, jog subsidiarumo principas yra esminė Lisabonos sutarties dimensija. (rk)