Trečiadienio bendroji audiencija. Šv. Kolumbanas

Šio trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI tikintiesiems kalbėjo apie airių vienuolį Šv. Kolumbaną.

Jį galime vadinti Europos šventuoju, nes buvo vienuolis, misionierius ir rašytojas, dirbo daugelyje vakarų Europos kraštų. Jis, kartu su savo laikmečio airiais, suvokė Europos kultūrinę vienybę, - teigė Popiežius. - Viename jo laiške, parašytame apie 600 metus ir skirtame popiežiui Grigaliui Didžiajam, pirmą kartą yra pavartojamas išsireiškimas „totius Europae – visos Europos“, turint omenyje kontinento Bažnyčią.

Kolumbanas gimė apie 543 metus pietrytinėje Airijos dalyje. Dvidešimties metų amžiaus įstojo į Bangor vienuolyną, kuriam vadovavo abatas Comgall, garsėjantis savo dorybėmis ir asketiniu gyvenimu. Sekdamas vienuolyno abato pavyzdžiu, Kolumbanas taip pat nuolankiai praktikavo vienuolyno discipliną, meldėsi, gyveno asketiškai ir studijavo. Vėliau gavo ir kunigo šventimus.

Sulaukęs maždaug penkiasdešimties metų amžiaus, sekdamas airiams būdingą asketinį idealą būti piligrimu dėl Kristaus, Kolumbanas kartu su kitais 12 vienuolių paliko salą ir iškeliavo į misijas po Europos kontinentą, mat, kaip pastebėjo popiežius Benediktas XVI, tautų migracija iš šiaurės ir rytų daugelį krikščioniškų regionų vėl pavertė pagonių kraštais.

Apie 590 metus vienuoliai pasiekė Bretanės krantus, iš palankiai juos sutikusio frankų karaliaus gavo apleistą romėnų tvirtovę Annegray. Per kelis mėnesius ant buvusios tvirtovės griuvėsių jiems pavyko pastatyti pirmąjį vienuolyną. Jų evangelizavimas visų pirma prasidėjo nuo liudijimo gyvenimu. Ypatingai jaunuoliai ėmė prašytis priimami į vienuolišką bendruomenę. Netrukus buvo įkurti dar du vienuolynai ir taip prasidėjo airių vienuoliško gyvenimo ir misijų tradicijos skleidimas Europoje.

Beveik du dešimtmečius Kolumbanas gyveno Luxeuil vienuolyne, kur savo sekėjams parašė regulą - „Regula monachorum“. Tai vienintelė airių vienuolių regula išlikusi iki šių dienų. Vėliau Kolumbanas parašė „Regula coenobialis“ – tam tikrą baudžiamąjį kodeksą vienuoliams už prasižengimus. Šiandien jis mus stebina, tačiau jį reikia interpretuoti ano laikmečio mentaliteto ir aplinkos šviesoje.

Dar vienas įžymus veikalas – „De poenitentiarum misura taxanda“. Kolumbanas įvedė asmeninę ir pakartotinę išpažintį bei atgailą. Atgaila turėjo būti nuodėmklausio nustatoma proporcingai nuodėmės sunkumui. Šios naujovės susilaukė vietos vyskupų pasipriešinimo. Tačiau Kolumbanas atvirai kritikuodavo kai kurių vyskupų netinkamus papročius. Kitas nesutarimų objektas buvo Velykų šventės data, nes airių vienuoliai Velykas švęsdavo vadovaudamiesi rytų tradicija. Kadangi Kolumbanas nedarydavo jokių kompromisų moralės klausimuose, galiausiai kilo jo atviras konfliktas su karaliumi Teodoriku, kurį jis kaltino dėl santuokinės neištikimybės. Konfliktas su karaliumi baigėsi vienuolio Kolumbano ir visų airių kilmės vienuolių išvarymu iš šalies 610 metais. Vienuolius deportuoti turėjęs laivas užstrigo seklumoje - tai kapitonas įvertino kaip Dievo duotą ženklą ir vienuolius paleido.

Airių vienuoliai nebegrįžo į savo vienuolyną, bet Reino upe išplaukė link Brėgenco, prie Bodeno ežero. Susidarius nepalankioms politinėms sąlygoms, vienuolis Kolumbanas persikėlė į šiaurės Italiją, kur buvo paplitusi arianizmo erezija. Čia įkūrė dar vieną vienuolyną.

Šventasis Kolumbanas savo raštuose aiškiai kvietė į atsivertimą, atsiribojimą nuo materialinių dalykų. Anot popiežius Benedikto XVI, vienuolio Kolumbano asketinis gyvenimas bei jo elgesys be kompromisų labai primena griežtą Jono Krikštytojo asmenį. Tačiau šventojo griežtumas nėra savitikslis, tai tik priemonė laisvai atsiverti Dievo meilei, atsiliepti visu asmeniu iš Dievo gautoms dovanoms, savyje atskleisti Dievo atvaizdą bei atnaujinti visuomenę.

Jei Dievo sielai suteiktus sugebėjimus žmogus teisingai naudos, bus panašus į Dievą. Atminkime, kad privalome jam grąžinti visas tas dovanas, kurias sudėjo mumyse. Savo Įsakymais mus išmokė kaip tai reikia padaryti. Pats pirmasis yra mylėti Viešpatį visa širdimi, nes jis pirmasis mus pamilo, nuo pat laikų pradžios, dar iki tada, kai mes išvydome šio pasaulio šviesą, - Popiežius citavo Šv. Kolumbano veikalą „Instructiones“.

Šiuos žodžius airių šventasis įkūnijo savo gyvenime. Buvo didelės kultūros žmogus, parašė gramatikos vadovėlį bei kūrė poeziją, buvo pilnas Dievo malonės, nenuilstamai statė vienuolynus, kvietė į atgailą, visomis jėgomis maitino užgimstančios Europos krikščioniškas šaknis. Jis savo dvasine energija, tikėjimu, Dievo ir artimo meile tapo vienu iš Europos Tėvų. Jis ir šiandien parodo, kur yra šaknys, iš kurių gali atgimti ši mūsų Europa, - mokė Popiežius trečiadienio bendrosios audiencijos metu. (kl)