Mekoje vyksta pasaulio musulmonų konferencija apie tarpreliginį dialogą

Birželio 4-7 dienomis Saudo Arabijoje, Mekos mieste, turinčiame musulmonams išskirtinę reikšmę, vyksta konferencija apie tarpreliginį dialogą. Konferenciją organizavo Pasaulinė musulmonų lyga, globoja Saudo Arabijos karalius Abdullah.

Konferencija yra skirta patiems musulmonams. Į ja buvo pakviesta per 500- 600 dalyvių iš įvairių šalių, tiek iš tų, kur musulmonai sudaro gyventojų daugumą, tiek iš tų, kur musulmonai sudaro mažumą. Buvo pakviesti abiejų didžiausių islamo atšakų – sunitų ir šiitų – atstovai.

Saudo Arabijos monarchas buvo vienas iš šios konferencijos idėjos pagrindinių skleidėjų. Būtent jis prieš kelis mėnesius pareiškė, jog yra pasiruošęs finansuoti tokią konferenciją. Pastaruoju metu karalius daug kartų viešai užsiminė apie musulmonų dialogo su kitomis religijomis dialogą. Antai, praėjusio kovo pabaigoje karalius Abdullah, dalyvaudamas forume apie kultūrą ir pagarbą kitoms religijoms savo šalyje, sakė: „jau du metus mane kamuoja idėja, pagimdyta krizės, nuo kurios kenčia visa žmonija. Ši krizė išbalansavo protą, etiką ir žmoniją. Todėl noriu sukviesti religinius (musulmonų) autoritetus, kad jie išsakytų savo požiūrį į tai, kas vyksta pasaulyje. Tada mes galėsime pradėti, jei Dievas panorės, rengti susitikimus su mūsų broliais iš visų religijų“. Anot karaliaus, žmonijos susiskaldymas, ateizmo pabudimas yra fenomenai, su kuriais susiduria visos religijos.

Saudo Arabijos karalius, kalbėdamas apie tarpreliginį dialogą „nepamiršo“ žydų. Tai svarbu, žinant, jog iš arabų šalių tik Jordanija ir Egiptas turi oficialius diplomatinius ryšius su Izraeliu ir kad regiono musulmonų santykiai su žydais yra, švelniai tariant, kibirkščiuojantys.

Optimistai vylėsi, jog šios konferencijos geriausias rezultatas galėtų būti visuotinė islamo chartija apie dialogą su krikščionimis ir žydais bei oficialus kvietimas tarpreliginiam dialogui.

Kita vertus, konferencijoje Mekoje taip pat aiškiai iškilo požiūrių skirtingumas. Ką reiškia pagarba kitoms religijoms? Ką reiškia tarpreliginis dialogas? Kai kuriems musulmonų lyderiams tai instrumentas, kuriuo „visą pasaulį“ reikia supažindinti su pranašo Mahometo mokymu ir visus padaryti musulmonais. Saudo Arabijos monarchas Abdullah tokio tikslo nedeklaravo ir daugiau kalbėjo apie taikų sugyvenimą, apie racionalų dialogą, apie pavojų religijos žiniai, kai ji atsiduria ekstremistų rankose.

Konferencijos dalyviai daug kalbėjo apie pačių musulmonų santykius. Kaip gerai žinoma, sunitai su šiitais konkuruoja politiniame plane ir susikerta doktrininiame plane. Simptomiški ženklai yra sunitų ir šiitų grupuočių tarpusavio kovos Irake, Saudo Arabijos ir Irano konkurencija dėl regiono lyderio pozicijos. Visai neseniai Saudo Arabijos sunitų tradicijai priklausantys vahabitų lyderiai paskelbė komunikatą, kuriame dar kartą pakartojo, jog Irano šiitai yra „netikėliai“. Todėl ne vienas konferencijos dalyvis stengėsi argumentuoti, jog sunitų ir šiitų skirtumai yra maži, kad musulmonai turi siekti tarpusavio supratimo ir vienybės.

Skyrėsi ir požiūris į galimą dialogo partnerį „Vakarus“, t.y., Vakarų valstybes, tradicinius krikščionybės židinius. Dar kartą buvo prisimintos pranašo Mahometo karikatūros, paminėti kai kurie animaciniai ir vaidybiniai filmai, giliai įžeidę musulmonų religinę sąmonę. Vieni kalbėtojai dėlto kritikavo ir smerkė „Vakarus“ bloku. Tačiau kiti pranešėjai, ypač patys gyvenantys Vakarų valstybėse, turėjo progos patikslinti, jog vakarietiškos visuomenės nėra monolitiškos, jog jose vyrauja sekuliarizmas ir į pašaipos taikinį dažnai pakliūna krikščionybė. Delegatas iš Didžiosios Britanijos patvirtino, jog dažniausiai įžeidžiančios nepagarbos ir netolerancijos gestų susilaukia ne iš krikščionių, bet iš tų, kurie save laiko ateistais ir agnostikais.

Šie patikslinimai svarbūs, mat patirtis rodo, jog musulmonų pasaulis pernelyg dažnai sutapatina dabartinę Vakarų kultūrinę įvairovę, ekonominius ir politinius Vakarų valstybių žingsnius su krikščionybe. Todėl karas Irake pristatomas, kaip krikščionių „kryžiuočių“ invazija prieš musulmonus, o pranašo Mahometo karikatūros, išspausdintos Danijoje, kaip sąmoningas krikščionių pasityčiojimas iš islamo.

Konferencijos Mekoje programa yra suskirstyta į keturis sektorius: dialogo pagrindai islamo doktrinoje, dialogo metodologija ir principai, galimi dialogo dalyviai, dialogo sritys. Taip pat nagrinėjamos konkrečios istorinės patirtys – šimtmečius trunkantis taikus musulmonų sugyvenimas su kitomis religinėmis bendruomenėmis, kaip kad Indijoje.

Atrodo, kad vienas iš sunkiausių dalykų musulmonams yra priėmimas abipusiškumo principo, pagal kurį norint būti pripažintam ir gerbiamam pačiam, reikia gerbti ir pripažinti kitą. Musulmonai nori būti gerbiami, neįžeidinėjami ir laisvi Vakaruose, tačiau, pavyzdžiui, musulmoniškos valstybės randa įvairių pateisinimų kaip suvaržyti sąžinės ir religijos laisvę savo teritorijose. Praėjusiais amžiais su šiuo klausimu susidūrė ir katalikų Bažnyčia: jei esi įsitikinęs, kad manai ir elgiesi teisingai, ar gali leisti kitam manyti ir elgtis klaidingai? Reikėjo daug dešimtmečių sunkių debatų ir patirčių, kol Bažnyčioje subrendo pilnas sąžinės laisvės pripažinimas, suformuluotas Vatikano II Susirinkime. Tada buvo pareikšta, jog kitos nuomonės toleravimas nėra klaidos toleravimas, nėra Evangelijos atsisakymas, bet pagarbos žmogaus asmeniui, kuris laisvai renkasi atsiliepti į Evangeliją ar neatsiliepti, išraiška.

Šiuo požiūriu islamo laukia turbūt dar ilgas procesas. Gerai padėtį iliustruoja Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO) šių metų kovo pabaigoje vykęs balsavimas dėl rezoliucijos, pasisakančios prieš gestus ar žodžius, kuriais išreiškiama netolerancija ir ksenofobija kurios nors religijos tikinčiųjų atžvilgiu, nepaisant jokių ribų išjuokiami religiniai simboliai ir teiginiai. Iš vienos pusės, musulmonai buvo suinteresuoti, atmindami jau minėtas ir smarkiai juos užgavusias Danijoje publikuotas pranašo Mahometo karikatūras, tokią rezoliuciją paremti. Tačiau Saudo Arabijos Patariamoji Taryba, kuri šioje šalyje atlieka panašią į parlamento funkciją, 77 balsais prieš 33 pasisakė prieš šios JTO rezoliucijos rėmimą. Pagrindinis rezoliucijos atmetimo motyvas buvo būtent abipusiškumo principas. Esą toks rėmimas galėtų būti suprastas kaip pripažinimas tų religijų, kurios musulmonų akyse yra stabmeldiškos. Toks pripažinimas sukurtų pavojingą precedentą, teigė rezoliucijos kritikai, ir galėtų tapti pagrindu reikalavimui, kad musulmonų valstybės laisvai leistų statyti kitų religijų šventyklas jų teritorijose. (rk)