Dešimtasis eilinis sekmadienis

Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matas, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Kai jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių. Fariziejai, tai išvydę, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“. (Mt 9, 9-13)

GAILESTINGUMO MOKYKLA, Mons. Adolfas Grušas

Eikite tad ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos…

Galime išmanyti labai daug dalykų, įskaitant ir tai, ką žinome tikėjimo srityje, ir to mokyti kitus, tačiau, kol neišmoksime būti gailestingi, galime būti tikri, kad dar nieko nemokame.

Žmonės sugeba girtis diplomais ir baigtais kursais, vadina save universitetų ir akademijų absolventais ir didžiuojasi, užimdami svarbias pareigas.

Jie nesupranta, kad visi tie popieriai su auksu išspausdintais pagyrimais ir įvertinimais Dievo ir Jo Tautos akyse šį – tą reiškia tik tuomet, kai žmogus yra išėjęs gailestingumo mokyklą, kai gailestingumas paliko savo žymes jo veide ir širdyje.

Teisę kalbėti Dievo vardu turi tik tas žmogus, kurio kalboje galima girdėti gailestingumo gaideles.

Įtikinamai Dievą liudija tik tas, kuris sugeba įtikinti, kad Dievo valia yra gailestingumas.

Kalbant stačiokiškai, visa tai reiškia, jog Dievo akyse liekame beraščiais tol, kol neišmokstame skaityti, rašyti, kalbėti ir veikti, atsižvelgdami į gailestingumą. Milijonai perskaitytų ir išstudijuotų knygų nėra taip reikšmingos, kaip viena paprasta eilutė iš pranašo Ozėjo knygos, kurią savo kritikams priminė Jėzus: Noriu pasigailėjimo, o ne aukos.

Šią eilutę Jėzus tarsi sviedžia visiems visų religinių taisyklių sergėtojams, primindamas jiems, kad Dangaus Tėvui patinka tik vienas dalykas, jam maloni tik ta pagarba, kuri išplaukia iš žmogaus sielos gelmių.

Verta atkreipti dėmesį į aplinką, kurioje Jėzus aiškina fariziejams, kad jie pamiršo ar gal dar ir nebuvo išmokę gyventi gailestingumu.

Viskas vyksta ne šventykloje ir ne išpuoštoje išminčių mokykloje, bet triukšmingame valgomajame, kurį užplūdo nusidėjėliai, žmonės, apie kuriuos sklinda pats prasčiausias gandas, tokie, su kuriais nesinorėtų bendrauti padoriam žmogui.

Tačiau kaip tik tokioje aplinkoje, apsuptas kaip tik tokių, o ne kitokių žmonių, Jėzus demonstruoja savo palankumą, nes tik tokie žmonės gali suprasti gailestingumo malonę.

Noriu pasakyti, kad Bažnyčia, nesijaučianti nuodėminga, bet vien tik kalbanti apie kitų, o ne savo nuodėmes, niekuomet nesugebės perteikti Dievo gailestingumo.

Norint suvokti ir mokyti kitus apie gailestingumą, reikia būti jį patyrus, o, norint patirti, pirmiausia reikia jausti, kad to gailestingumo reikia.

Bažnyčia, nežinanati ar nuduodanti, jog nežino esanti nuodėminga, nepripažįstanti savo klaidų, niekada negalės būti gailestinga Bažnyčia.

Vienas žmogus vis tiktai pasikeitė iš pagrindų. Jo gyvenimas pasikeitė vien tik išgirdus Jėzaus balsą. Jis nusprendė atsisakyti savo senojo mokesčių rinkėjo amato.

Tačiau kažkas įvyko ir su kitais jo draugais. Neatrodo, kad Jėzus ir jiems būtų sakęs kokį nors pamokslą. Ko gero, Jis taip nieko ir nepasakė. Paprasčiausiai, Jis valgė drauge su jais, liko drauge pietų metu, neatsiribodamas nuo jų, neversdamas jaustis nejaukiai ir neparodydamas, kad jam galėtų būti nemalonu.

Išganytojas tarsi šiek – tiek atsiribojo nuo „švariųjų“, teisiųjų, nekreipė dėmesio į jų pasipiktinimą.

Jis liko sėdėti su tais, kurie buvo viduje, priėmė juos tokius, kokie jie yra, nekreipė dėmesio į jų nekokią reputaciją, negarbingu laikomą užsiėmimą, ne visuomet nepriekaištingą elgesį.

Jėzus jiems pasiūlė savo atvirą žvilgsnį, kuriame nėra jokių kaltininmų ir įtarimų, ištiesė savo ranką, kurioje nebuvo jokios klastos. Jis liko savimi ir jiems leido išlikti savimi.

Galbūt, Mato puotoje dalyvavę muitininkai to nesuprato, tačiau iš tiesų tą akimirką Jėzus žvelgė į tai, ką geriausio jie turėjo savo širdyje.

Jie tikrai suprato, ką reiškia: patirti gailestingumą…