2008-06-05 18:23:02

Popiežiskosios teisingumo ir taikos tarybos nota apie maisto krizę pasaulyje


Birželio 5-ą baigiasi JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) konferencija Romoje. Jos dėmesio centre atsidūrė dabartinė maisto krizė pasaulyje. Ta proga Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba paskelbė notą, kurioje pateikia keletą apibendrintų duomenų apie šią krizę.

Notoje pažymima, kad pagrindinių ir būtiniausių maisto produktų, ypač grūdinių kultūrų, kainų augimas pastebimas jau nuo 2005 metų. Tačiau paskutiniaisiais mėnesiais kainų augimas iš tiesų įsibėgėjo.

Kokios yra tokio reiškinio priežastys? Notoje išskiriamos dvi priežasčių grupės. Pirmoje grupėje išskiriami trys faktoriai. Pirma, kainos kilo dėlto, kad tokios grūdinių kultūrų šalys eksportuotojos kaip Kinija, Vietnamas, Bangladešas, Indonezija, Australija pastaruoju laiku surinko prastą derlių, daugiausia dėl nepalankių klimatinių sąlygų. Antra, energijos, ypač degalų, kainų augimas pabrangino žemės ūkio veiklą – tiek žemės įdirbimą ariant ir trešiant, tiek produktų gabenimą. Padidėjusi savikaina didina ir produkto kainą. Naftos kainų augimas kai kuriose šalyse taip pat paskatino derlių skirti biokuro gamybai, o ne maistui. Trečia, bent dalinai prie pagrindinių maisto produktų kainų augimo prisidėjo tarptautinių investuotojų veiksmai. Investuotojai spekuliuoja būsimu kainų didėjimu.

Antrojoje priežasčių grupėje išskiriami kai kurie struktūriniai paklausos ir pasiūlos faktoriai. Pirma, kai kurių šalių populiacijos ir ekonomikos lygio augimas nulėmė didesnę maisto produktų paklausą. Tačiau ta paklausa struktūriškai pasikeitė: praturtėję žmonės pageidauja jau nebe daugiau ryžių ar grūdų, tačiau mėsos, sūrio. Tad žemdirbiams pasidarė naudingiau parduoti savo derlių jau nebe tiesioginių žmonių poreikių patenkinimui, tačiau gyvulių auginimui.

Padidėjusi maisto produktų paklausa susidūrė su nepakankama pasauline pasiūla. Pastaroji įtakota tiek išsivysčiusių ekonomikų sprendimų, tiek tarptautinių finansinių institucijų veiklos besivystančiose šalyse per pastaruosius 30 metų. Viena vertus, turtingų šalių subsidijuojami savi žemės ūkio produktai užplūdo pasaulinę rinką, įvarydami į kampą neturtingų šalių žemdirbius. Tarp pastarųjų įsivyravo tendencija palikti kaimą, ieškoti kitų pragyvenimo būdų. Tarptautinės finansinės institucijos šią tendenciją sustiprino, remdamos įvairius amatininkystės sektorius, specializaciją eksportuojamose kultūrose, taip susilpninant valstybių maistinę autonomiją. Todėl šiandien kai kurios neturtingiausios šalys priverstos importuoti maisto produktus.

Maisto produktų kainų didėjimo pasekmės yra skirtingos kiekvienoje šalyje ir netgi tarp skirtingų tos šalies visuomenės sluoksnių.

Skaudžiausia maisto produktų brangimo pasekmė yra nuskurdinimas tos pasaulinės žmonių populiacijos dalies, kuri ir taip jau skurdi ir kurių išlaidos maistui sudaro didelę dalį to, ką jie uždirba. Pirmosios aukos yra vaikai. Nepakankama mityba trukdo pilnam jų išsivystymui. Jungtinių Tautė Organizacijos vertinimu, kas kartą, kai pagrindiniai maisto produktai pabrangsta 1 procentu, 16 milijonų žmonių praranda saugią galimybę jų įsigyti pakankamai. 2015 metais pasaulyje nuolatinio alkio būsenoje gali gyventi milijardas ir du šimtai milijonų asmenų.

Daug valstybių eksportuotojų, ypač ryžių, apribojo eksportą, baimindamosios, jog pačioms pritrūks maisto. Tokių apribojimų įvedė Kinija, Indija, Vietnamas, Brazilija. Šie apribojimai, deja, dar labiau skatina maisto produktų kainų augimą, nuo kurio labiausiai kenčia šalys importuotojos.

Koks yra atsakas į maisto krizę pasaulyje? Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos notoje konstatuojama, jog šiuo metu labiausiai rūpinamasi skubia pagalba. Pasaulio banko vadovas paprašė šalis donores skirti daugiau lėšų JT Pasaulinei maisto programai. Europos komisija paskelbė papildomai skirsianti 117 milijonų eurų humanitarinei pagalbai. Tarptautinis monetarinis fondas tiria paskolų galimybes kai kurioms šalims, daugiausia Afrikos kontinente.

Tačiau tokia skubi pagalba maisto trūkumo problemą išsprendžia trumpam laikui, o giliosios priežastys lieka nepaliestos. Be to, ilgame laikotarpyje tokia pagalba gali pakenkti vietinėms rinkoms ir dar labiau susilpninti valstybių autonomiją.

Tad Popiežiškosios tarybos notoje konstatuojamas ilgalaikės problemos sprendimo perspektyvos poreikis, eliminuojant struktūrines pasaulinės maisto pasiūlos nelankstumo priežastis.

Galbūt netgi įmanoma maisto kainų didėjimą paversti nauja galimybe neturtingoms šalims, padėti suklestėti jų žemės ūkiams. Naujas galimybes atveria korektiškas biotechnologijų panaudojimas. Taip pat reikia sudaryti sąlygas neturtingų šalių žemdirbiams efektyviai dirbti, o jų užauginamam derliui – pasiekti rinką. Kai kuriose šalyse reikia žemės reformos.

Išsivysčiusios šalys turi gerai pasverti bioenergijos gamybos pasekmes periodu, kada trūksta maisto produktų. Valstybių subsidijos būtent biokurui skirtoms žemės ūkio kultūroms trukdo korektiškam rinkos funkcionavimui. Nei tokiais veiksmais, nei finansinėmis spekuliacijomis neturi būti trukdoma pamatinės žmogaus teisės maitintis realizavimui. Svarbu, kad visa tarptautinė bendruomenė pripažintų šią teisę, brandžiai įsisąmonintų ją ir imtųsi bendrų žingsnių. (rk)







All the contents on this site are copyrighted ©.