Popiežiskosios teisingumo ir taikos tarybos nota apie maisto krizę pasaulyje
Birželio 5-ą baigiasi JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) konferencija Romoje.
Jos dėmesio centre atsidūrė dabartinė maisto krizė pasaulyje. Ta proga Popiežiškoji
teisingumo ir taikos taryba paskelbė notą, kurioje pateikia keletą apibendrintų duomenų
apie šią krizę.
Notoje pažymima, kad pagrindinių ir būtiniausių maisto produktų,
ypač grūdinių kultūrų, kainų augimas pastebimas jau nuo 2005 metų. Tačiau paskutiniaisiais
mėnesiais kainų augimas iš tiesų įsibėgėjo.
Kokios yra tokio reiškinio priežastys?
Notoje išskiriamos dvi priežasčių grupės. Pirmoje grupėje išskiriami trys faktoriai.
Pirma, kainos kilo dėlto, kad tokios grūdinių kultūrų šalys eksportuotojos kaip Kinija,
Vietnamas, Bangladešas, Indonezija, Australija pastaruoju laiku surinko prastą derlių,
daugiausia dėl nepalankių klimatinių sąlygų. Antra, energijos, ypač degalų, kainų
augimas pabrangino žemės ūkio veiklą – tiek žemės įdirbimą ariant ir trešiant, tiek
produktų gabenimą. Padidėjusi savikaina didina ir produkto kainą. Naftos kainų augimas
kai kuriose šalyse taip pat paskatino derlių skirti biokuro gamybai, o ne maistui.
Trečia, bent dalinai prie pagrindinių maisto produktų kainų augimo prisidėjo tarptautinių
investuotojų veiksmai. Investuotojai spekuliuoja būsimu kainų didėjimu.
Antrojoje
priežasčių grupėje išskiriami kai kurie struktūriniai paklausos ir pasiūlos faktoriai.
Pirma, kai kurių šalių populiacijos ir ekonomikos lygio augimas nulėmė didesnę maisto
produktų paklausą. Tačiau ta paklausa struktūriškai pasikeitė: praturtėję žmonės pageidauja
jau nebe daugiau ryžių ar grūdų, tačiau mėsos, sūrio. Tad žemdirbiams pasidarė naudingiau
parduoti savo derlių jau nebe tiesioginių žmonių poreikių patenkinimui, tačiau gyvulių
auginimui.
Padidėjusi maisto produktų paklausa susidūrė su nepakankama pasauline
pasiūla. Pastaroji įtakota tiek išsivysčiusių ekonomikų sprendimų, tiek tarptautinių
finansinių institucijų veiklos besivystančiose šalyse per pastaruosius 30 metų. Viena
vertus, turtingų šalių subsidijuojami savi žemės ūkio produktai užplūdo pasaulinę
rinką, įvarydami į kampą neturtingų šalių žemdirbius. Tarp pastarųjų įsivyravo tendencija
palikti kaimą, ieškoti kitų pragyvenimo būdų. Tarptautinės finansinės institucijos
šią tendenciją sustiprino, remdamos įvairius amatininkystės sektorius, specializaciją
eksportuojamose kultūrose, taip susilpninant valstybių maistinę autonomiją. Todėl
šiandien kai kurios neturtingiausios šalys priverstos importuoti maisto produktus.
Maisto
produktų kainų didėjimo pasekmės yra skirtingos kiekvienoje šalyje ir netgi tarp skirtingų
tos šalies visuomenės sluoksnių.
Skaudžiausia maisto produktų brangimo pasekmė
yra nuskurdinimas tos pasaulinės žmonių populiacijos dalies, kuri ir taip jau skurdi
ir kurių išlaidos maistui sudaro didelę dalį to, ką jie uždirba. Pirmosios aukos yra
vaikai. Nepakankama mityba trukdo pilnam jų išsivystymui. Jungtinių Tautė Organizacijos
vertinimu, kas kartą, kai pagrindiniai maisto produktai pabrangsta 1 procentu, 16
milijonų žmonių praranda saugią galimybę jų įsigyti pakankamai. 2015 metais pasaulyje
nuolatinio alkio būsenoje gali gyventi milijardas ir du šimtai milijonų asmenų.
Daug
valstybių eksportuotojų, ypač ryžių, apribojo eksportą, baimindamosios, jog pačioms
pritrūks maisto. Tokių apribojimų įvedė Kinija, Indija, Vietnamas, Brazilija. Šie
apribojimai, deja, dar labiau skatina maisto produktų kainų augimą, nuo kurio labiausiai
kenčia šalys importuotojos.
Koks yra atsakas į maisto krizę pasaulyje? Popiežiškosios
teisingumo ir taikos tarybos notoje konstatuojama, jog šiuo metu labiausiai rūpinamasi
skubia pagalba. Pasaulio banko vadovas paprašė šalis donores skirti daugiau lėšų JT
Pasaulinei maisto programai. Europos komisija paskelbė papildomai skirsianti 117 milijonų
eurų humanitarinei pagalbai. Tarptautinis monetarinis fondas tiria paskolų galimybes
kai kurioms šalims, daugiausia Afrikos kontinente.
Tačiau tokia skubi pagalba
maisto trūkumo problemą išsprendžia trumpam laikui, o giliosios priežastys lieka nepaliestos.
Be to, ilgame laikotarpyje tokia pagalba gali pakenkti vietinėms rinkoms ir dar labiau
susilpninti valstybių autonomiją.
Tad Popiežiškosios tarybos notoje konstatuojamas
ilgalaikės problemos sprendimo perspektyvos poreikis, eliminuojant struktūrines pasaulinės
maisto pasiūlos nelankstumo priežastis.
Galbūt netgi įmanoma maisto kainų didėjimą
paversti nauja galimybe neturtingoms šalims, padėti suklestėti jų žemės ūkiams. Naujas
galimybes atveria korektiškas biotechnologijų panaudojimas. Taip pat reikia sudaryti
sąlygas neturtingų šalių žemdirbiams efektyviai dirbti, o jų užauginamam derliui –
pasiekti rinką. Kai kuriose šalyse reikia žemės reformos.
Išsivysčiusios šalys
turi gerai pasverti bioenergijos gamybos pasekmes periodu, kada trūksta maisto produktų.
Valstybių subsidijos būtent biokurui skirtoms žemės ūkio kultūroms trukdo korektiškam
rinkos funkcionavimui. Nei tokiais veiksmais, nei finansinėmis spekuliacijomis neturi
būti trukdoma pamatinės žmogaus teisės maitintis realizavimui. Svarbu, kad visa tarptautinė
bendruomenė pripažintų šią teisę, brandžiai įsisąmonintų ją ir imtųsi bendrų žingsnių.
(rk)