Benediktas XVI: „Grįžkime namo su Marijos pašlovinimu širdyse“
Rožinis, kai nėra mechaniškas tradicinių formulių kartojimas, yra biblinė meditacija,
kuri mums padeda peržvelgti Viešpaties gyvenimo momentus kartu su Palaimintąja Mergele,
saugant juos, kaip ir ji, savo širdyse, - vėlų šeštadienio vakarą sakė popiežius Benediktas
XVI maldininkams, kurie dalyvavo šv. Petro aikštėje vykusiose apeigose. Jomis buvo
užbaigtas Bažnyčios liturgijoje Marijai dedikuotas gegužės mėnuo.
Šventasis
Tėvas siūlė įsijausti į šv. Mergelės Marijos Apsilankymo šventės Evangelijos ištrauką,
pasakojančią apie Marijos kelionę iš Nazareto pas savo senyvo amžiaus pusseserę Elžbietą.
Įsivaizduokime Mergelės dvasios būseną po angelo Apreiškimo, angelui jau ją
palikus, - sakė popiežius. – Marijos įsčiose buvo uždarytas didelis slėpinys; ji žinojo,
kad atsitiko kažkas neišpasakytai išskirtinio; suprato, kad prasidėjo paskutinysis
pasaulio išgelbėjimo istorijos etapas. Bet niekas aplink ją nepasikeitė, Nazareto
kaimelis nieko nežinojo kas jai atsitiko.
Pirmiau negu savimi, Marija rūpinasi
Elžbieta, sužinojusi apie jos nėštumą vėlyvame amžiuje. Pastūmėta tos pačios meilės
paslapties, kurią ką tik priėmė savyje, Marija skubiai leidžiasi į kelią, norėdama
suteikti savo pagalbą. Štai paprasta ir aukščiausia Marijos didybė.
Marijai
pasiekus Elžbietos duris nutinka tai, ko grožio ir gelmės joks tapytojas nepajėgs
perteikti. Vidinė Šventosios Dvasios šviesa jas apgaubia. Ir Elžbieta, apšviesta Aukštybių,
sušunka: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!
Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo
garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi,
jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
Šie žodžiai mums gali pasirodyti
neproporcingi realiam kontekstui. Elžbieta yra viena iš daugelio senyvų moterų Izraelyje,
Marija niekam nežinoma mergina iš mažo kaimelio Galilėjoje. Kas jos yra ir ką gali
padaryti pasaulyje, kuriame daug reiškia visai kiti asmenys ir veikia kitos jėgos?
Tačiau Marija dar kartą nustebina. Jos širdis skaidri, visiškai atvira Dievo šviesai;
jos siela be nuodėmės, neapsunkinta puikybės ir egoizmo. Elžbietos žodžiai pažadina
jos dvasioje pašlovinimo giesmę, kuri yra gilus „teologinis“ istorijos suvokimas.
Šio suvokimo, - sakė popiežius Benediktas XVI, - mes turime nuolatos mokytis iš tos,
kurios tikėjimas yra be šešėlių ir be skilimų. „Mano siela šlovina Viešpatį“. Marija
pripažįsta Dievo didybę. Tai yra pirmasis tikėjimo jausmas. Jausmas, kuris duoda žmogui
saugumą ir išlaisvina iš baimės, net ir istorijos verpetuose.
Marija mato tikėjimo
„akimis“ Dievo darbą istorijoje. Dėlto yra „palaimintoji“ – nes patikėjo. Per tikėjimą
priėmė Viešpaties žinią ir pradėjo įkūnytą Žodį. Jos tikėjimas jai leido suvokti,
kad šio pasaulio didžiūnų sostai yra laikini ir kad Dievo sostas yra vienintelė uola,
kuri nesikeičia ir negriūna. Jos pašlovinimas, praėjus amžiams ir tūkstantmečiams,
išlieka teisingiausia ir giliausia istorijos interpretacija, kai daugybės šio pasaulio
išminčių mintys jau yra paneigtos istorijos bėgyje.
Brangūs broliai ir seserys!
Grįžkime namo su Marijos pašlovinimu širdyse, - savo kalbos pabaigoje maldininkus
ragino Šventasis Tėvas. (rk)