Devintasis eilinis sekmadienis

Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!' Tuomet jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!'

Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus”. (Mt 7, 21-27)

ŽODŽIAI IR DARBAI, Mons. Adolfas Grušas:

Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią,- girdime šio sekmadienio liturgijoje Išganytojo įspėjimą.

Tačiau atrodo, kad mes vis nesiryžtame „vykdyti“.

Mes kalbame apie nusižeminimą, paklusnumą, tikėjimą, meilę, vienybę, ramybę, dialogą, toleranciją, pliuralizmą, asmens kilnumą. Tai gražūs ir iškilmingi žodžiai, bet kažkaip vis nepagalvojame, jog jie reiškia, kad mes turime būti nusižeminę, paklusnūs, tikintys, tikrai mylintys artimą, nuoširdžiai gerbiantys kitą žmogų…

Visuomet yra žmonių, kurie be perstojo kalba apie Dievą, tačiau užmiršta vykdyti Jo valią, pasistengti, kad žodžiai taptų darbais.

Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!

Šiais laikais tikriausiai galėtume sakyti: „Viešpatie, diskutavome, planavome, svarstėme, ginčijomės. Gynėme Tavo teises, kovojome prieš Tavo priešus. Pripildėme aikštes Tavo šlovinimu (šiek tiek ir savo pasididžiavimu, kurį užsitarnavome). Rūpinomės užrašyti Tavo vardą visur, netgi ant greitkelių ženklų ir ant dalijamų lankstinukų. Šventėme, kaip galėjome, ir sugebėjome prisiminti visas įmanomas sukaktis“.

Kaip tik todėl nemaloniai nustebina tolesni Viešpaties žodžiai: Aš jiems atsiliepsiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau“…

Šis žydų išsireiškimas nusako visišką atmetimą. Tai reiškia, kad žmonės, besididžiuojantys savo poelgiais, nuolat kalbantys apie Dievą, iš tiesų gali būti visiškai nereikšmingi, kad jų kalbos ir poelgiai neturi jokios vertės Dievo akyse.

Nepakanka vien tik pareikšti, jog esame Dievo ir tiesos pusėje.

Viešpats atpažįsta mus ne iš žodžių, kuriuos pasakome Jam arba apie Jį. Esame atpažįstami vien tik iš to, ar sugebame laikytis Jo žodžių, ypač rūpindamiesi vykdyti mums duotą meilės įsakymą.

Visa tai Viešpats paaiškina namo statybos įvaizdžiu. Tvirtas namas, pajėgiantis atlaikyti visas audras, pastatytas ant Dievo, kaip uolos, reiškią Dievo žodį, kuris ne tik išklausomas, bet ir vykdomas, tuo tarpu nepatvarus ant smėlio pastatytas namas – tai girdėti ir niekada neįvykdyti, kad ir patys gražiausi žodžiai.

Išmintingas žmogus pasirenka pirmąjį variantą.

Paikam žmogui geriau patinka antrasis.

Bet kuriuo atveju šią akimirką jie abu yra savo namuose…

Viskas išsprendžiama vėliau.

Šia prasme paiku gali būti pavadintas ir tas žmogus, kuris noriai klausosi Dievo žodžio, jaučiasi jo pakylėtas, patiria dvasinę paguodą, juo paremia savo kuriamus, tiesa, niekuomet neįvykdomus planus.

Tai pasirinkimas, ieškant patogumo, tačiau toks patogumas drauge reiškia nepastovumą ir griuvimą.

Apskritai galėtume pasakyti, kad krikščionis nuolat susiduria su rizika.

Įmanoma klausytis ir nevykdyti, vykdyti, bet neištverti, suprasti visą Kalno pamokslą, bet nesuvokti, jog jį tuojau pat būtina įgyvendinti.

Jėzus išsakė mums savo žodžius ne tam, kad mes juos panaudotume savo reikalams ar savo malonumui. Jei tie žodžiai netampa mūsų gyvenimu, mes iš tiesų jų atsisakome, juos išniekiname.

Kartais net gaila, kad Viešpats, skelbdamas Gerąją Naujieną, nepavartojo tokių mums malonių ir artimų žodžių, kaip „palengvinimas“, „patogumas“. Priešingai, Jis nuolat kalba apie tai, kad reikia veikti, reikia daryti tai, ką esame girdėję.

Kodėl Viešpats niekada nepasitenkina tuo, kad mes sutinkame su Jo žodžiais?

Kodėl Jis niekuomet nesako tokių kalbų, kurių būtų galima tik klausytis, džiaugtis ir pritarti plojimais?

Manau, taip yra todėl, kad Viešpats mus labai myli…