Šventasis Tėvas susitiko su Italijos Vyskupų Konferencijos generalinės asamblėjos dalyviais

Kitoje ketvirtadienio ryto audiencijoje Šventasis Tėvas susitiko su Italijos Vyskupų Konferencijos generalinės asamblėjos dalyviais. Iš eilės 58-sios Asamblėjos darbai vyksta visą šią savaitę Vatikano Sinodo salėje. Pagrindinė asamblėjos tema yra skirta jaunimui ir švietimui: „Jaunimas ir Evangelija: evangelizavimo ir švietimo kelias“. Temą asamblėjos dalyviams pristatė Vyskupų konferencijos pirmininkas, kardinolas Angelo Bagnasco ir generalinis sekretorius vyskupas Giuseppe Bertello. Asamblėjos darbotvarkėje be kitų temų numatyta įvertinti Bažnyčios Italijoje finansavimą reguliuojančias normas praėjus dvidešimčiai metų nuo jų įvedimo, parengi naujas gaires dėl mišrių santuokų tarp katalikų ir baptistų, pristatyti Bažnyčios karitatyvinės veiklos finansavimo ir administravimo uždavinius. Bus aptarti keli nauji dokumentai, vyskupų nusistatymas dėl Didžiojo krikščionybės jubiliejaus metu kilusio prašymo panaikinti skurstančių šalių skolas, gairės dėl masinių jaunimo renginių ryšium su būsima Pasaulio Jaunimo Diena Australijoje šią vasarą ir dėl būsimo nacionalinio eucharistinio kongreso, kuris įvyks Ankonoje, 2011 metais. Vienas iš svarbiausių asamblėjos darbotvarkėje įrašytų punktų buvo susitikimas su popiežiumi Benediktu XVI, kuris ir įvyko ketvirtadienio rytą.

Popiežius, kuris būdamas Romos vyskupu yra drauge Bažnyčios Italijoje primas, Italijos Bažnyčios vyskupams tartame žodyje pasidžiaugė, kad vyskupai savo asamblėjos darbų centre iškėlė klausimą dėl būdų kaip padėti jaunajai kartai susipažinti su Evangelija, o konkrečiai, su pamatiniais jaunosios kartos evangelizavimo ir švietimo klausimais. Popiežius sakė, kad ne tik Italijoje, bet ir kituose kraštuose yra pastebima akivaizdi švietimo krizė. Susidaro įspūdis, kad reliatyvizmo paženklintoje visuomenėje ir kultūroje nebepaisoma pamatinių tikrumų, gyvenimo prasmę suteikiančių vertybių ir vilčių, labai paprastai ima tarp tėvų, taip pat mokytojų, plisti pagunda atsisakyti savo uždavinio, o dar labiau - pavojus nebesuvokti savo vaidmens ir misijos. Tokiu būdu patys vaikai ir jaunuoliai, kad ir yra prižiūrimi, o gal net ir perdėtai apsaugoti nuo išbandymų ir gyvenimo sunkumų, galop pasijunta vieniši ir negebantys spręsti jiems neišvengiamai iškylančių didžiųjų vidinių klausimų, kaip ir klausimų dėl ateities ir jos keliamų iššūkių.

Mums vyskupams, mūsų kunigams ir katechetams, kaip ir visai krikščionių bendruomenei, - kalbėjo popiežius, - švietimo krizė turi aiškius tikėjimo perdavimo naujosioms kartoms kontūrus. Taip pat ir mums tenka skaitytis su kliūtimis, kurias iškelia reliatyvizmas, kultūra, kurioje Dievas yra tik tarp kitko, kuri atbaido nuo esminių, o ypač galutinių apsisprendimų ir vietoj jų skirtingose gyvenimo sferose skatina savęs realizavimą ir pasitenkinimą čia pat ir dabar.

Mesdamas platesnį žvilgsnį į Italijos dabartį, popiežius sakė, kad Italijai būtina išspręsti ne tik švietimo krizę, bet ir apskritai dabartinio laikmečio ekonominius bei socialinius sunkumus, sugrąžinti žmonių pasitikėjimą ateitimi, pašalinti nesaugumą, į kurį pastūmėjo šeimų skurdas. Tačiau Šv. Tėvas pasidžiaugė dėl šalyje tarp valdžios institucijų ir politinių jėgų jaučiamų naujų konstruktyvesnių bendradarbiavimo santykių, kuriuos laiduoja gyvesnis bendros atsakomybės už krašto ateitį supratimas. Plačiai jaučiamas visų troškimas bendromis pastangomis išspręsti bent pačias rimčiausias bėdas ir pradėti naują ne tik ekonominio, bet ir pilietinio ir moralinio augimo laikotarpį.

Kaip vyskupai, - sakė popiežius, - negalime neprisidėti savo specifiniu įnašu siekiant Italijai pažangos ir santarvės, pritaikant tas jėgas ir impulsus, kurie kyla iš jos nepaprastos krikščioniškos istorijos. Tačiau virš visko turime kuo aiškiausiai priminti mūsų bažnytinėms bendruomenėms ir visai italų tautai, kad jei ir yra iškilę daugybė problemų, tačiau svarbiausia išlieka Dievo problema. Nebus įmanoma iki galo išspręsti visų žmogiškų ir socialinių problemų, jei Dievas nesugrįš į mūsų gyvenimo centrą. Tik tokiu būdu, per susitikinimą su gyvuoju Dievu, šaltiniu tos vilties, kuri keičia iš visaus ir neapgauna (Rom 5,5) bus galima atrasti tvirtą ir tikrą pasitikėjimą gyvenimu, suteikti turinį ir veiksmingumą gėrio projektams. (sk)