Trečiadienio bendrojoje audiencijoje Popiežius kalbėjo apie Grigalių Didįjį

Šiandien noriu pristatyti vieną iš svarbiausių Bažnyčios istorijos Tėvų, vieną iš keturių Vakarų Bažnyčios daktarų – tai šventąjį popiežių Grigalių, kuris 590-604 metais buvo Romos vyskupu ir pelnė Didžiojo titulą, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems tikintiesiems.

Šv. Grigalius gimė turtingoje ir kilmingoje krikščionių šeimoje apie 540 metus Romoje. 572 metais buvo išrinktas Romos prefektu, tačiau tai jo netenkino, netrukus atsisakė visų pasaulietinių pareigų ir nusprendė pradėti vienuolišką gyvenimą. Šį vienuoliško gyvenimo laikotarpį, - tęsė Popiežius, - daugelį kartų Grigalius prisimins savo raštuose kaip palaimingą laikotarpį, skirtą susikaupimui, maldai ir Šventojo Rašto bei Bažnyčios Tėvų studijoms.

Grigaliaus vienuoliško gyvenimo laikotarpis buvo laibai trumpas. Jo kaip administratoriaus sukaupta patirtis pelnė visuotinį pasitikėjimą. Popiežius Pelagijus II jį paskyrė diakonu bei pasiuntė savo atstovu į Konstantinopolį. Po kelių metų Grigalius buvo pašauktas grįžti atgal į Romą bei buvo paskirtas Popiežiaus sekretoriumi. Buvo labai sunkus metas: nuolatiniai lietūs, potvyniai, maras, nuo kurio mirė ir popiežius Pelagijus II. Visi, kunigai ir pasauliečiai, sutartinai nusprendė Šv. Petro įpėdiniu išrinkti būtent Grigalių. Jis net bandė šių pareigų išvengti, bandė bėgti, tačiau 590 metais jam teko nusileisti ir sutikti būti išrinktam popiežiumi.

Naujasis popiežius Grigalius greitai parodė sugebėjimą vertinant situaciją bei darant atitinkamus sprendimus. Iš išlikusių popiežiaus Grigaliaus laiškų registro galima susidaryti vaizdą apie jo veiklą, ypač sprendžiant tuo metu ypatingai sudėtingą longobardų klausimą. Imperatorius norėjo longobardus paprasčiausiai nukariauti ar išžudyti, tačiau Šv. Grigalius į juos žiūrėjo ganytojo akimis, troško užmegzti broliškus santykius bei taikiai sugyventi. Popiežius taip pat rūpinosi vizigotų, frankų, saksų atvertimu.

Popiežius Grigalius ne tik susitarė su longobardais dėl taikos, bet taip pat susirašinėjo su longobardų karaliene Teodelinda, kuri buvo katalikė ir darė labai didelę įtaką savo vyrui Autariui (lot. Authari). Pasak popiežiaus Benedikto XVI, Teodelindos atvejis liudija moterų svarbą Bažnyčios istorijoje.

Taigi, Grigalius nuolatos siekė trijų tikslų: sustabdyti longobardų plitimą, apsaugoti Teodelindą nuo schizmatikų įtakos. Trečia, tarpininkauti tarp longobardų ir Bizantijos derantis dėl taikos ir evangelizuoti pačius longobardus.

Šalia pastoracinės ir dvasinės veiklos, popiežius Grigalius aktyviai veikė ir socialinėje srityje. Naudodamas gausias Šventojo Sosto pajamas, pirko grūdus ir juos dalino stokojantiems, rėmė kunigus ir vienuolius, išpirkdavo žmones iš longobardų nelaisvės. Be kita ko, pertvarkė Italijos Bažnyčios administravimą, davė tikslius nurodymus teisingai tvarkyti turimą turtą.

Popiežius Grigalius buvo silpnos sveikatos, dažnai dienų dienas likdavo ligos patale, tačiau visada stengėsi aukoti iškilmingas Mišias šventadieniais ir asmeniškai susitikti su Dievo tauta. Žmonės jį labai mylėjo, jį laikė autoritetu, kad net jam buvo priskirtas Dievo konsulo (consul Dei) titulas.

Popiežiaus Grigaliaus šventas gyvenimas, didelis žmogiškumas, tikinčiųjų pasitikėjimas leido jam pasiekti didelių rezultatų. Buvo žmogus paniręs Dieve, todėl ir buvo visada arti stokojančių žmonių, mokėjo kurti taiką ir žadinti viltį. Šis Dievo žmogus mums parodo kur yra tikras taikos šaltinis, iš kur ateina tikra viltis, todėl ir šiandien jis mums yra vadovas, - tokiais žodžiais popiežius Benediktas XVI užbaigė bendrosios audiencijos katechezę.

Trečiadienio audiencijos pabaigoje Popiežius angliškai pasveikino Castelgandolfe vykstančio krikščionių ir induistų simpoziumo dalyvius, o ukrainietiškai Ukrainos kariškių delegaciją, kuri dalyvavo 50-ojoje tarptautinėje kariškių piligriminėje kelionėje į Lurdą. Kariškiams Popiežius palinkėjo, kad Dievo taika pripildytų jų gyvenimą, skirtą tarnauti tėvynei ir taikai pasaulyje. (kl)