Pašvęstojo gyvenimo institutų kongregacija: „Autoriteto tarnystė ir paklusnumas“
2008 metų gegužės 28 dieną pristatytas Pašvęstojo gyvenimo institutų kongregacijos
dokumentas „Autoriteto tarnystė ir paklusnumas“.
Kaip jau nurodo pati dokumento
antraštė, dokumente nagrinėjamos religinio autoriteto ir religinio paklusnumo temos.
Dokumentas skirtas bendruomenėms, kurių nariai vienokiu ar kitokiu būdu pašventė savo
gyvenimą Dievui, įvairioms apaštalinio ir kontempliatyvaus gyvenimo kongregacijoms.
Maždaug
50 puslapių apimties dokumente išplėtojamos kelios ašinės tezės. Dokumente rašoma,
jog religinio paklusnumo pamatas yra Dievo ieškojimas. Religinis paklusnumas nėra
pirmiausia bažnytinių įsakų ir potvarkių vykdymas, tačiau Dievo ieškojimas, kuris
neatsiejamas nuo (Dievo) Žodžio klausymo, nuo Kristaus – dėl meilės parodžiusį paklusnumą
iki mirties – pažinimo.
Tad ne religinis autoritetas pateisina religinį paklusnumą.
Turintiems religinį autoritetą asmenims galioja ta pati religinio paklusnumo taisyklė:
dar labiau negu kiti, jie turi ieškoti Dievo, Jo valios ir būti paklusnūs jai.
Religinis
autoritetas turi tarnystės misiją. Jis turi tarnauti tikinčiųjų bendruomenei, būdamas
vienybės ženklu ir pagalba individualioms ir bendroms pastangoms ieškoti Dievo ir
Jo valios. Kitaip tariant, religinis autoritetas nėra už religinio paklusnumo rėmų,
nėra paklusnumo šaltinis, tačiau to paklusnumo dalis.
Pristačius bendrą viziją,
dokumente taip pat apžvelgiamos tos sunkios ir konkrečios situacijos, kada bendruomenės
viduje kyla įtampos dėlto, kad bendruomenės narys ar nariai nesutinka su vyresniojo
potvarkiais arba mano, kad geriau daryti kitaip.
Tokiose situacijose reikia
atrasti delikačią pusiausvyrą. Iš vienos pusės dokumente pažymima, kad paklusnumas,
žiūrint į Kristaus pavyzdį, gali būti skausmingas, kai kada tai yra kančios priėmimas.
Antra vertus, autoritetas yra bendruomenės „instrumentas“. Jis skirtas padėti bendruomenei
ieškoti Dievo valios, tačiau su ta valia automatiškai nesutampa ir, kaip ir kiekvienas
kitas instrumentas, pasižymi ribomis bei klaidomis. Todėl, remiantis dar popiežiaus
Pauliaus VI mokymu, gali būti teisėta elgtis pagal savo sąžinę, nors tai ir prieštarautų
vyresniojo potvarkiui.
Pašvęstojo gyvenimo institutų kongregacijos dokumente
pateikiama visa eilė patarimų tiems, kurie užima bendruomenės vyresniojo pareigas
ir kuriems tenka atsakomybė priimti visą bendruomenę liečiančius sprendimus. Pabrėžiant,
kad bendruomeninės konsultacijos nepakeičia vyresniojo sprendimų, taip pat pažymima,
jog vyresnysis negali ignoruoti bendruomenės. Jis turi išklausyti bendruomenės narius,
mokėti su jais dialoguoti, gerbti skirtingumą, puoselėti jų dvasinį gyvenimą ir kurti
bendrystę.(rk)