Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas - Devintinės

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51–58)

VISI IR KIEKVIENAS, Mons. Adolfas Grušas:

Kristus yra mūsų gyvenimo Duona, teikianti mums gyvybę. Per Duoną mes susijungiame su Jo Kūnu, įeiname į bendrystę su Juo, esame įjungiame į Jo gyvenimą.

Tačiau Eucharistija, šalia to, kad leidžia mums „apsigyventi“ Kristuje, užtikrina ir mūsų tarpusavio bendrystę.

Per Eucharistiją krikščionis atskleidžia savąjį autentišką pašaukimą, suprasdamas, kad krikščionybės neįmanoma išgyventi vien tik kaip individualaus patyrimo.

Neveltui, švęsdami šią šventę, mes prisimename Paskutinę Vakarienę. Tą vakarą, kai Išganytojas pats pasiliko mūsų tarpe duonos pavidalu, apaštalai pajuto tarpusavio vienybę, ir tos Vakarienės atminimas gaivino juos tolesniuose išmėginimuose, ypač nešant Evangelijos žinią. Taip ir prie Eucharistijos stalo susirinkę, nuodėmių atleidimą patyrę tikintieji supranta, kad savo tikėjimo neįmanoma išgyventi vien tik kaip asmeninių pastangų.

Nemaža dalis mūsų, pernelyg apsvaiginti individualios patirties vizijos, neteikia reikiamos svarbos Eucharistijos sutaikomajam veikimui. Juk iš tiesų dalyvavimas Eucharistijoje reiškia mūsų susitikimą, nežiūrint tarpusavio konfliktų, nesutarimų ir tarpusavio įtampos. Prisikėlęs Išganytojas, pas kurį ateiname kiekvienas atskirai, mus sujungia savyje.

Pirmųjų krikščionių tradicija pakvietimą bendrai švęsti Viešpaties atminimą vertino kaip vaišingumo ir svetingumo ženklą, ypatingu būdu išreiškiantį tikėjimo bendrumą, nežiūrint bet kokių skirtingumų ir pasidalijimo.

Tada, kai mes atsiduriame prie vieno stalo, taip pat esame kviečiami pajusti bendrumo jausmą, suvokti, kad, būdami žmonės, daugiau turime tarpusavio panašumų, negu skirtumų. Galime būti skirtingos išvaizdos, skirtingų gabumų, tačiau kiekviename mūsų yra gyvas troškimas būti drauge su Viešpačiu, pajusti Jo meilę ir veikimą mūsų gyvenime.

Gyventi Eucharistija, valgyti tą pačią Duoną, nors kasdienybėje skiriasi mūsų požiūriai, mūsų pasirinkimai, kurie kartais ir supriešina mus, nereiškia, kad mes esame neverti dalyvauti Šventajame Pokylyje. Priešingai, šis susitikimas Viešpaties artumoje leidžia pasireikšti už mus daug galingesnei jėgai, sutaikančiai ir numaldančiai mūsų skirtingumus.

Krikščionys, drauge šventę Eucharistiją, negali savo skirtumų vertinti, kaip priešiškumo. Viešpats, atidavęs save mums, nurodo ir mūsų gyvenimo kryptį. Eucharistija leidžia mums mylėti, nežiūrint skirtumų ir kasdieninių konfliktų.

Drauge Eucharistija leidžia mums realizuoti savo individualumą.

Priimama Dangaus Duona nesukelia vienodų pasekmių visuose. Nėra ir negali būti standartinio krikščionio. Eucharistija skatina, stiprina, sutvirtina ir leidžia išvystyti kiekvieno žmogaus sugebėjimus, ypač mūsų pastangas priartėti prie Viešpaties. Savo galybe Eucharistijoje pasilikęs Viešpats leidžia kiekvienam iš mūsų parodyti savo sugebėjimus, ypač sugebėjimą suprasti ir atleisti.

Kaip tik todėl mes Švenčiausiąjį Sakramentą ir jo šventimą vadiname šiuo žodžiu: „Eucharistija – dėkojimas“.

Kiekvienas pakrikštytasis turi šlovinti ir aukštinti Viešpatį už Jo meilės stebuklus.

Kiekviena krikščioniška bendruomenė, kuri savo nariuose mato Viešpaties gailestingumą, privalo savyje rasti vietos padėkai ir garbinimui.

Mes dėkojame: už save ir už kitus, ir Eucharistija atneša į mūsų širdį ramybę…