Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris
jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į
pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį
tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio
Dievo Sūnaus. (Jn 3, 16–18)
SPINDINTI PASLAPTIS, Mons. Adolfas Grušas:
Minint Švenčiausiosios
Trejybės iškilmę, evangelistas Jonas kviečia mus žvelgti į Jėzų, į Jo tapimą žmogumi,
į Jo gyvenimą ir ypač į Jo kryžių. Kaip tik apie tai ir kalba Išganytojas, susitikęs
su Nikodemu: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų. Kryžius,
ant kurio aukojasi Sūnus, parodo stebinančią gilią ir kupiną malonės Tėvo meilę.
Evangelistas
Jonas labai dažnai žodį „duoti“ vartoja, norėdamas papasakoti apie dovaną. Tėvas žmogui
padovanojo savo Sūnų, atidavė Jį visam pasauliui, atsiuntė tam, kad pasaulį išgelbėtų,
o ne kad nuteistų.
Deja, ši dangaus dovana nesulaiko žmogaus nuo dvasinės krizės.
Tėvas, atiduodamas Sūnų, drauge suteikė žmogui ir laisvę tą dovaną priimti arba atmesti.
Apaštalo Jono požiūriu tai nėra kažkas, ką Dievas atideda iki laikų pabaigos, bet
dabartinė žmogiškos istorijos tikrovė. Teisia iš tiesų ne Dievas, bet pats žmogus
savo elgesiu paskelbia sau nuosprendį. Atsisakydamas ar pripažindamas savo meilę Jėzui,
žmogus sau sukuria šviesą ar tamsybes. Tuo tarpu pripažinti ir priimti Dievo dovaną
mūsų gyvenime mes galime tada, kai atsiveriame Meilei, o tai reiškia: Šventajai Dvasiai.
Nežiūrint
tos svarbos, kurią Švenčiausioji Trejybė turi krikščioniškame tikėjime, ne kartą susidaro
įspūdis, kad krikščionims tai ne daugiau, kaip privaloma tikėti tiesa, visiškai nesuprantama
paslaptis, kurios net neverta mėginti sau atskleisti. Iš tiesų, taip galvodami, mes
atsisakome pažinti ir suprasti patys save.
Taip, kalbant apie Švenčiausiąją
Trejybę, neišvengiamai susiduriame su paslaptimi, tačiau tai yra spindinti paslaptis.
Norint suvokti tikėjimo tiesą apie Švenčiausiąją Trejybę, reikia ne vien tylos, bet
taip pat nuostabos ir džiaugsmo, nes iš vienos pusės, kalbame apie nepasiekiamą tikrovę,
kuri pranoksta visus mūsų sugebėjimus, tačiau drauge tai šviesi tikrovė, kuri nušviečia
patį žmogų.
Pažindami Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, mes matome Dievą, kuris
save išreiškia meilės bendravimu tarp Trejybės Asmenų. Savo prigimtį, kurios žmogus
nebūtų galėjęs suvokti, jei pats Jėzus apie tai nebūtų pasakęs, Dievas apreiškia per
bendravimą: bendravimą savyje ir bendravimą su žmogumi.
Kaip tik tai sudaro
krikščionišką Dievo sampratą, ir kaip tik čia žmogus randa tikriausią paaiškinimą
apie save patį. Žmogus nepakeliamai ilgisi bendravimo, solidarumo, užuojautos, visa
tai jam reikalinga, norint gyventi ir augti, kartais tos atjautos ir artumo norisi
labiau, nei oro, kuriuo kvėpuojame.
Tik Švenčiausiosios Trejybės šviesoje šis
ilgesys atskleidžia savo gelmes: esame sukurti susitikimui, bendravimui ir meilei,
nes esame „Dievo paveikslas“, o Dievas, kaip Jis pats mums leido suprasti per Išganytoją,
yra meilės bendrystė. Būti drauge su Dievu, su kitais žmonėmis ir su pačiais savimi
Šventosios Dvasios šviesoje, reiškia: pajusti savyje Švenčiausiosios Trejybės atspindį.