Migruojanti ir keliaujanti šeima

Antradienį Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų sielovados taryba pradėjo savo XVII-ąją plenarinę sesija, kuri truks iki penktadienio ir kurios tema yra „Migruojanti bei keliaujanti šeima“.

Pranešėjai sesijos metu pristatys daug medžiagos debatams: pateiks šiandieninės šeimos apžvalgą, pristatys keliaujančioms šeimoms būdingas problemas, nagrinės migrantų šeimų padėtį, teisinius šeimos sujungimo aspektus, pabėgėlių šeimų bėdas ir būdus joms padėti. Pranešėjai pristatys taip pat kai kurių profesinių ir socialinių grupių apžvalgas: užsienyje besimokančių studentų, ilgais periodais namuose nebūnančių jūreivių bei žvejų, sunkvežimių vairuotojų, tolimų lėktuvų skrydžių personalo. Dėmesys bus skirtas taip pat gatvėje gyvenančių vaikų ir moterų integravimo į šeimas galimybėms.

Kardinolas Renato Martino, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos pirmininkas, atidarydamas sesijos darbus kalbėjo apie vis didėjantį žmonių mobilumą, vis didesni žmonių srautai persikelia iš vienos vietos į kitą, dažnai į kitą šalį. Asmenys patenka, kaip rodo aukščiau išvardintos pranešimų temos, į didžiulę situacijų įvairovę, kurioje vieningos šeimos ir buvimo šeimoje klausimai iškyla vis kitaip ir reikalauja vis kitokių atsakymų.

Tam tikra prasme, kaip savajame pranešime pristatė arkivyskupas Marchetto, Migrantų ir keliaujančiųjų tarybos sekretorius, dabar vykstančioje sesijoje bus apibendrinti ankstesni šios tarybos darbai. Per pastaruosius dvejus metus Popiežiškoji migrantų ir keliaujančiųjų taryba pateikė ataskaitas apie laivyno ir aviacijos, gatvės, klajoklių, turistų, užsieniečių studentų, pabėgėlių sielovadą. Žinoma, šios ataskaitos negalėjo aplenkti šeimos.

Interviu Vatikano Radijui arkivyskupas Marchetto taip pat sakė, kad keliaujančios šeimos ar tų šeimų nariai, be dėl paties keliavimo kylančių sunkumų, dar yra spaudžiami sklindančio vartotojiško šeimos mentaliteto. Šeima suvokiama tik kaip tam tikras pragmatinis kontraktas, kuris tuoj pat nutraukiamas ir išmetamas į šiukšlių dėžę, kai tik nebetenkina vienos iš šalių. Tačiau šeima yra daugiau negu „komponentų suma“, ji yra širdžių ir kūno vienovė. Todėl yra prasminga kartu išgyventi ne tik džiaugsmo momentus, bet taip pat ir aukos laiką. Todėl Bažnyčia šeimą laiko taip pat Dievo – triasmenio, bet tuo pat metu vieno – atvaizdu. (rk)