Popiežius aukojo Sekminių iškilmės Mišias

„Societas Spiritus“, Dvasios bendruomenė – taip šv. Augustinas viename savo pamokslų vadina Bažnyčią. Dar anksčiau, prieš Augustiną gyvenęs šv. Ireniejus, aiškindamas Bažnyčios slėpinį ir jos ryšį su Sekminių įvykiu ir Šventosios Dvasios veikimu, sakė: „Kur yra Bažnyčia, ten yra Dievo dvasia; kur yra Dievo Dvasia, ten yra Bažnyčia ir visos malonės. Dvasia yra tiesa. Kas bėga nuo Bažnyčios, tas nenori gyventi“. Sekminių dieną buvo galutinai sutvirtintas tas nenutraukiamas ryšys, kuris sieja Kristaus Dvasią ir Mistinį jo Kūną, tai yra Bažnyčią.

Sekminių įvykyje,- kalbėjo popiežius, - matome, jog Bažnyčiai priklauso visų kalbų ir kultūrų žmonės; tikėjimo dėka jie supranta vieni kitų kalbas ir jų bendravimas yra vaisingas. Evangelistas Lukas Apaštalų Darbuose pabrėžia, jog nuo pat pradžios Bažnyčia buvo visuotinė. Nuo pat pradžios Bažnyčia kalba visomis kalbomis, nes Evangelija yra skirta visoms tautoms. Jeruzalėje gimusi pirmoji bažnytinė bendruomenė buvo vietinė Bažnyčia, buvo Jeruzalės bendruomenė, tačiau ji tuo pat metu buvo ir visuotinė Bažnyčia, kalbanti visomis kalbomis. Iš jos pasklido po pasaulį Kristaus Geroji Naujiena ir gimė kitos vietinės Bažnyčios, tačiau jos visos yra ta pati viena visuotinė Kristaus Bažnyčia. Visuotinė Bažnyčia nėra vietinių Bažnyčių federacija, bet yra viena vienintelė tikrovė.

Popiežius kalbėjo ir apie kitą Apaštalų Darbų knygos pasakojimo apie Sekmines momentą: tarp įvairių tautų žmonių, Sekminių dieną buvusių Jeruzalėje, buvo ir „ateiviai romėnai“. Tuo metu gimstančiai Bažnyčiai Roma buvo toli. Ji rūpėjo tik tiek, jog buvo žinoma, kad tai pagoniško pasaulio centras. Tačiau, Šventosios Dvasios įkvėpta, šita pirmoji Jeruzalės bendruomenė skelbs Kristų „iki pat žemės pakraščių“, iki Romos. Popiežius atkreipė dėmesį, kad Apaštalų Darbų knyga užbaigiama pasakojimu apie šv. Pauliaus atvykimą į Romą. Taigi, Dievo Žodžio kelias, prasidėjęs Jeruzalėje, pasiekė tikslą, nes Roma tai pasaulio centras, tai visas pasaulis. Šitaip išsipildo ir Bažnyčios visuotinumas. Išrinktoji tauta virsta visuotine Bažnyčia. Išrinktosios tautos misija tampa visuotinės Bažnyčios misija.

* * *

Po Mišių, popiežius ir maldininkai drauge kalbėjo sekmadienio vidudienio maldą. Sekminėmis Bažnyčia užbaigia Velykų liturginį laikotarpį, tad šį sekmadienį paskutinį kartą buvo kalbama velykinė antifona „Regina Caeli“. Nuo ateinančio sekmadienio bus kalbama eilinio meto „Viešpaties Angelo“ vidudienio malda.

Vidudienio maldos proga sakytoje kalboje popiežius ragino visą katalikų pasaulį melstis už Libaną.

Labai susirūpinęs sekiau pastarųjų dienų įvykius Libane,- sakė Benediktas XVI. Politinė krizė virto pirmiausia žodiniu smurtu, o šiomis dienomis ir ginkluotais susirėmimais, pareikalavusiais daugelio žmonių gyvybių. Nors dabar įtampa jau kiek atslūgusi, tačiau vis tiek jaučiu pareigą maldauti libaniečius, kad atsisakytų agresyvaus susipriešinimo, galinčio virsti baisia tragedija. Tik dialogas, išmintingų kompromisų siekimas gali laiduoti saugumą ir taiką, be kurių neįmanoma tikėtis laimingos ateities.

Prašykime Mergelės Marijos užtarimo, kad Visagalis siųstų savąją taikos Dvasią, kad įkvėptų susitaikinimo troškimą. (jm)