Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų
baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai
pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes,
tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“(Jn 20,
19-23).
ŽMOGUS MINIOJE
Kalbant apie Šventosios Dvasios atėjimą,
labai dažnai naudojamas įvaizdis, kai apaštalai, pajutę Dvasios veikimą, atplėšia
užkaltas savo namų duris ir ryžtingai, džiugiais veidais eina į miesto aikštę, kur
apie juos susispiečia nustebusių maldininkų būriai…
Tikriausiai iš tokio įsivaizdavimo
ir gimė posakis: “Bažnyčia nebijo erdvės”.. Taip, Bažnyčia nebijo didelių erdvių,
netgi, pasakyčiau, jas mėgsta, jų ieško ir jas įrenginėja savo nuožiūra: svarbu, kad
tik būtų kuo daugiau vietos, nors ta erdvė ir nebūtų niekuomet iki galo užpildyta.
Dar
kartą mėginau perskaityti Apaštalų Darbų knygos aprašymą ir ten teradau parašyta,
kad Jeruzalėje tuo metu buvę žmonės, išgirdę ūžesį, patys subėgo prie namo, kuriame
buvo apaštalai ir nustebę ėmė vienas kito klausinėti, kaip jie gali girdėti apaštalus
kalbant kiekvienas savo gimtąja kalba.
Taip, minia buvo, tačiau būtų kiek perdėta
kalbėti apie didelę aikštę…
Kartais niekaip nepavyksta atsikratyti minties,
jog mūsų pastangos bet kuria kaina viską daryti dideliais masteliais nėra tai, apie
ką kalbėjo Išganytojas. Kai minia tampa savotišku stabu, visi masiniai renginiai pakeičia
susitikimą su pavieniu žmogumi, tikėjimą užgožia didžiuliai pasirodymai, išorė pradedama
vertinti labiau, negu vidinis įsitikinimas ir tada kur kas labiau rūpinamasi, kaip
sujaudinti, sukelti minių entuziazmą, bet tuo pat metu pritrūksta laiko kalbėti su
pavieniu žmogumi.
Kai minia tampa stabu, tuomet šventa vieta priverstinai padaromi
stadionai, teatrai, aikštės ir tuomet kyla pavojus nuklysti į paviršutiniškumą, plojimus
pradedame vertinti labiau, negu širdžių susijaudinimą. Kažin ar momentinis entuziazmas
tolygus atsivertimui ir vargu, ar garsūs šūkiai yra tiesiogiai susiję su elgesio pakeitimu.
Nelabai norisi tikėti, kad lemiami ir ryžtingi sprendimai keisti gyvenimą buvo padaryti
minioje.
Nenoriu būti suprastas neteisingai, tačiau atrodo, kad Jėzus visuomet
vengė minios ir neieškojo progos apie save sutelkti minias. Jam nereikėjo reklamos
ir skelbimų, nes žmonės patys ieškojo Jo. Taip, jis įsimaišydavo į minią, bendravo
su paprastais žmonėmis, bet tai jau tikrai nepanašu į paradinius pamokslus.
Jėzus
pamaitino Jo klausytis susirinkusią minią, tačiau nė kiek nesvyruodamas papriekaištavo
savo klausytojams, kad mesijines svajones šie susieja su materialinėmis reikmėmis
ir netgi klausosi Jo tik todėl, “kad prisivalgė duonos iki soties”. Iš tiesų, Jam
pradėjus kalbėti apie Eucharistinę Duoną, minia greitai ištirpo ir pasigirdo netgi
pasipiktinusiųjų balsai…
Labai daug savo stebuklų Jėzus darė, pasitraukęs nuošaliau
nuo minios, ir tik tų stebuklų garsas vėliau kvietė žmones artėti prie Jo. Viešpats
mėgo kreiptis į pavienius žmones, bendraudamas su jais, taip, kad tas pokalbis nukrypdavo
į asmenines detales, padėdamas išspręsti iškilusias problemas, atsakyti į kankinančius
klausimus. Iš tų pokalbių atėjo ir daugybė tikinčiųjų, iš tokių pokalbių žmones pasiekė
ir žinia apie Viešpaties Mesiją.
Taip, Bažnyčia neturi bijoti didelių aikščių,
tačiau esu įsitikinęs, kad visuomet reikia rasti minioje žmogų, atsiliepti į jo lūkesčius,
ir, tikriausiai nesuklysiu, sakydamas, jog vienas iš tų lūkesčių visuomet bus troškimas,
kad jam būtų kalbama “jo gimtąja kalba”.
Ar kartais, girdėdami pritariantį
minios ošimą, mes neužmirštame tos Sekminių dovanos?… (Mons. Adolfas Grušas)