40 metų „Humanae Vitae“

Popiežiškajame Laterano universitete Romoje ketvirtadienį prasidėjo tarptautinis kongresas, skirtas popiežiaus Pauliaus VI enciklikai „Humanae Vitae“. Šių metų liepos 25 dieną sukaks 40 metų nuo šios enciklikos pasirašymo.

Kongreso tema - „Gyvybės saugotojai ir interpretuotojai. Enciklikos „Humanae Vitae aktualumas““ – yra atgarsis mūsų dienomis verdančių diskusijų Vakarų pasaulyje. Gyvybė šiandien tikrai yra „interpretuojama“. Per pastaruosius dešimtmečius atsisakyta daugelio antropologinių kategorijų, kurios, anot kai kurių, tapo „pasenusiomis“. Šių reguliuojančių kriterijų silpnėjimas bei nykimas, vėl sukėlė bangą klausimų: kas yra žmogus, kaip elgtis yra „žmogiška“, kokia yra žmogaus prigimtis ir ar ji iš viso yra? Atsakant į šiuos klausimus buvo pateikta visa puokštė atnaujintų ar naujų antropologinių perspektyvų, susiduriančių tarpusavyje tiek žmonių gyvenimuose, tiek žiniasklaidos puslapiuose, tiek prieš 40 metų, tiek dabar.

Kai kurie komentatoriai vadina encikliką „Humanae Vitae“ pranašiška ta prasme, kad joje buvo užčiuopti ir įvardinti kai kurių problemų „pagrindiniai nervai“, tos kultūrinės tendencijos, kurios šiandien tapo daug aktualesnėmis negu kad prieš 40 metų. Pakanka prisiminti debatus apie lytį ir lytinę orientaciją, apie lytį ir santuoką, apie santuoką ir šeimą.

Nors enciklikoje randame daug temų ir pakankamai sudėtingą argumentaciją, ją paskelbus žiniasklaida dažniausiai susitelkė ties vienu aspektu – nepritarimu dirbtinei kontracepcijai, tapusiu tam tikru šoku.

Gerai žinome praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio kontekstą, vėliau aprašytą tokiomis kategorijomis kaip „seksualinė revoliucija“, neužmirštant tuo pat metu sukurtos ir ją lydėjusios dirbtinės kontracepcijos plitimo. Enciklika buvo paskelbta praėjus vos keliems mėnesiams po garsiosios 1968-ųjų „Gegužės revoliucijos“ Prancūzijoje, daugelio laikomos mentaliteto lūžio tašku plačiuose Vakarų visuomenių, ypač jaunimo, sluoksniuose. Buvo radikaliai sukritikuotas autoritetas, vertybės ir tokios socialinės institucijos kaip šeima ir santuoka. Tokiame kontekste enciklikos tezės į kontraversijų ugnį įpylė dar daugiau aliejaus.

Tradiciniams Bažnyčios kritikams tai buvo dar vienas įrodymas, kad Bažnyčia galutinai atsiliko nuo „modernybės“, kad hierarchija prarado sąlytį su tiek su realybe, tiek su paprastų tikinčiųjų gyvenimu ir poreikiais. Ne paslaptis, kad enciklika sužadino labai prieštaringas reakcijas ir tarp pačių tikinčiųjų. Daug kas enciklikos nusistatymą prieš dirbtinę kontracepciją laiko vienu iš pagrindinių faktorių, nulėmusių „bažnyčių tuštėjimą“, taip aštriai patirtą vakarų visuomenėse prieš keliasdešimt metų ir jaučiamą šiandien. Taip manantys taip pat pritartų, kad ir Atgailos sakramento praktikavimas, ypač tarp jaunų merginų ir moterų, smarkiai sumažėjo dėl tos pačios priežasties.

Tačiau, iš kitos pusės, enciklika prieštaravo prieš radikalų lytiškumo ir vaisingumo, lytiškumo ir šeimos atskyrimą, suteikusiam tiek daug progų instrumentalizuoti žmogaus kūną, prieinant, pavyzdžiui, iki prostitucijos sulyginimo su bet kokiu kitu amatu. Šiandien tokios „Humanae Vitae“ pozicijos kai kuriais požiūriais yra remiamos ir visai nekrikščioniškų, sekuliarių minties judėjimų, kritikuojančių įvairius perlenkimus. Kita vertus, šiandien taip pat netrūksta publikacijų, kurios iliustruoja kokia propagandinė retorika lydėjo kai kuriuos modernybės procesus, pavyzdžiui, kontracepcijos atveju buvo nutylėti arba nuslėpti neigiami jos aspektai.

Su enciklika „Humanae Vitae“ buvo siekta pateikti visus žmogaus aspektus apimančią antropologiją, neužmirštant asmens kūno, jo pašaukimo būti santykyje su kitu, jo atsakingo dalyvavimo bendruomenės gyvenime. Akivaizdu, kad šios antropologijos plėtojimas ir pagrindimas dar ilgus metus bus vienas iš pagrindinių Bažnyčios iššūkių. (rk)