Kristaus žengimas į dangų - Šeštinės

Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. (Apd 1, 1-11)

DIEVAS MUMYSE, Mons. Adolfas Grušas

Per visą Velykų oktavą Mišių metu skaitėme apie tai, kaip Jėzus po prisikėlimo gyvas netikėtai pasirodydavo saviesiems, visuomet aplenkdamas jų lūkesčius. Kiekvienas toks susitikimas mokinių širdyse sukeldavo džiaugsmą ir žadindavo viltį.

Negalime pamiršti džiaugsmo, kurį jautė Marija Magdalietė, išgirdusi, kaip Viešpats ją pašaukė vardu, kai tas kreipimasis nubloškė šalin visą liūdesį ir grąžino norą gyventi. Atsimename, kaip džiugiai buvo nustebę Emauso mokiniai, supratę, jog vienišas keleivis, ėjęs kartu su jais, o paskui, besiartinant vakarui, sutikęs pasilikti drauge ir laužęs kartu duoną, buvo pats Viešpats. Minime ir džiugų išgąstį mokinių, užsidariusių ir drebančių iš baimės, tačiau pamačiusių Viešpatį ir išgirdusių Jo linkėjimą: „Ramybė jums“. Žinome, kaip nusižeminęs prabilo apaštalas Tomas, kuriam Jėzus pasiūlė paliesti žaizdas savo pirštu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Šiandien girdime dar vieną džiugų Jėzaus pažadą: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“.

Išganytojas dar kartą parodo savo gerumą apaštalams, kuriuos rengia didžiai pasiuntinybei. Jam rūpi, kad mokiniai, skelbdami Gerąją Naujieną, patys jaustų nuolatinę globą ir paramą iš aukštybių.

Viešpats žino, kad Jo mokiniai yra tik silpni žmonės, kurių tikėjimas buvo išbandytas Jo kančia, nukryžiavimu, mirtimi ir palaidojimu, todėl nori priminti jiems savo nuolatinį buvimą su jais, savo pergalę prieš mirtį ir nuodėmę. Jis yra gyvas ir visąlaik yra su jais.

Apaštalų, atsisveikinančių su dangun žengiančiu Išganytoju vaizdas savotiškai primena mus visus. Mes irgi dažnai su tikėjimu ir džiaugsmu sekame Jėzų, tačiau kartais, gal ir nesąmoningai, laukiame to paties, ko laukė ir apaštalai: gerovės ir sėkmės „čia“, žemėje. Yra akimirkų, kai atrodo, kad viskas mūsų gyvenime tamsu ir bloga, kai jaučiamės, tarsi pats Dievas slėptųsi nuo mūsų, nebūtų Jo valdžios, o visas tikėjimas atrodytų tarsi kažkieno sugalvota fantazija. Būna didžios sielos tuštumos akimirkų, kai jaučiamės, jog esame visiškai žlugę.

Sunku jaustis, tarsi Dievo nebūtų…

Daugiau ar mažiau visi tikriausiai kartais patiriame tą Dievo „nebuvimo“ jausmą, tačiau, įveikus išmėginimą, su dar didesniu džiaugsmu pajuntame, kad Dievas visuomet būna kartu su mumis.

Žengdamas į dangų Jėzus pažadėjo apaštalams: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“…

Dievas visuomet įvykdo, ką pažadėjęs.

Todėl mes žinome, kad Jėzus yra gyvas, kad Jis nebėra pavaldus mūsų žmogiškos prigimties silpnumui, ir dar daugiau, Jis visuomet yra kartu su mumis, yra mumyse, visąlaik pasirengęs dalytis su mumis savo dieviška galybe.

Drauge su apaštalais mes žinome, kad gyvenimas nesibaigia aklina siena ir nuolat prisimename mūsų Viešpaties žodžius: „Einu jums vietos paruošti“.

Tai mūsų tikroji buveinė, į kurią keliaujame per pasaulį, stengdamiesi nepasiduoti baimei ir netikrumui, kurie lydi mūsų žmogišką prigimtį.

Sakyčiau, kad mes visi turėtume sekti apaštalų pavyzdžiu, nors jiems ir buvo papriekaištauta dėl to, kad šie stovi, žiūrėdami į dangų. Bent jau savo dvasioje privalome nuolat žvelgti aukštyn, kad viską pasaulyje matytume iš aukštybių ateinančioje šviesoje, išgyventi kiekvieną savo gyvenimo akimirką taip, tarsi ji jau priklausytų amžinybei, kad jaustumės dangaus „piliečiais“, suvokdami savo sieloje, kad Dievo Dangus jau yra mumyse, nes pats Jėzus gyvena mumyse.