Kolumbijoje pagrasinta mirtimi jėzuitams humanitariniams darbuotojams

Kolumbijoje buvo pagrasinta nužudyti du jėzuitus, kurie vadovauja Taikos ir vystymosi programai Vidurio Magdalenos regione (PDPMM) – t. Francisco de Roux ir t. Libardo Valderrama.

Grasinimai atėjo iš vienos paramilitarinės grupuotės, pasivadinusios „Juodaisiais ereliais“. Į šiuos grasinimus žvelgiama rimtai, mat Kolumbijoje nužudytų humanitarinių darbuotojų, žmogaus teisių gynėjų, pilietinės visuomenės aktyvistų, išdrįsusių viešai kalbėti apie visuomenės blogius, yra daug. Žmogžudysčių lygis Kolumbijoje labai aukštas ir pavojingas. Vien tik 850 000 gyventojų turinčiame Vidurio Magdalenos regione, viename iš daugelio šalies regionų, kasmet nužudomi keli šimtai. Nuo Taikos ir vystymosi programos įsteigimo, buvo nužudyti 28 jos bendradarbiai.

Ekonominis Vidurio Magdalenos regiono gyvenimas yra sukoncentruotas mažos grupės rankose, kuri labai pelnosi iš natūraliųjų iškasenų, naftos, palmių aliejaus, medvilnės ir kitų produktų pardavimo, kai virš 90 procentų gyventojų neturi už ką patenkinti net pačių būtiniausių poreikių. Tokias jau savaime konfliktui palankias socialines sąlygas dar papildė ir sustiprino žemės nuosavybės koncentracija, narkotikų prekyba bei kelis dešimtmečius besitęsiantys susirėmimai tarp vyriausybės kariuomenės, sukilėlių grupių ir paramilitarinių organizacijų. Kaip konstatuojama, tokiame regione kaip Vidurio Magdalena, valstybės įtaka dažnai minimali, o reali valdžia sutelkta ginkluotų grupuočių rankose. Vargu ar reikia pridurti, kad šių grupuočių kova dėl valdžios yra kupina sunkiai nusakomo žiaurumo epizodų, nužudymų ir savavaldžiavimo. Kitaip tariant, galioja kruvina stipresniojo teisė.

Būtent tokiame kontekste nuo 1995 metų pradėjo veikti Taikos ir vystymosi programa Vidurio Magdalenoje. Jos tikslai daugeriopi. Iš vienos pusės, kapiliariniu darbu stengiamasi keisti esamą ekonominį modelį, apmokant bei padrąsinant moteris ir vyrus imtis savo pačių ekonominių iniciatyvų. Antra vertus, stengiamasi skatinti susitaikymą tarp gyventojų, siūloma reabilitacijos pagalba. Taip pat investuojama į švietimo ir sveikatos apsaugos institucijas. Kitaip tariant, bandoma paskatinti įvairių socialinio gyvenimo sektorių vystimąsi remiantis pamatine prielaida: išsivystymas gali ištirpinti konfliktą ir tapti taikos pamatu. Šiuo metu įgyvendinta virš 300 įvairios apimties projektų, realiai liečiančių keliolikos tūkstančių žmonių gyvenimą.

Tėvas Francisco de Roux nuo pat pradžių buvo vienas iš Taikos ir vystymosi programos kūrėjų, plėtotojų ir atramų. Savo išsilavinimu jis yra ekonomistas, apgynęs vieną diplomą garsioje Londono Ekonomikos mokykloje, o vėliau kitą – Sorbonoje, Paryžiuje. Savo drąsiu projektu jis nusipelnė už Kolumbijos sienų žinomo autoriteto, daug kartų buvo kviestas kalbėti priešais JAV senato komisijas ir Europos Parlamentą, kitas organizacijas.

Gana paradoksalu yra ir tai, kad Taikos ir vystymosi projektas yra remiamas ne tik vyriausybės, bet taip pat yra gerbiamas vienos iš sukilėlių grupuotės, Nacionalinės išsivadavimo armijos (ELN), dominuojančios Vidurio Magdalenos regione. Sukilėliai projekto darbuotojų neliečia. Iš dalies dėl to, kad nesiverčia kokaino gamybai skirtų kokainmedžių auginimu, kuriam projektas bando suteikti kitą alternatyvą. Tačiau, kaip viename interviu pasakojo Francisco de Roux, buvo keletas pavojingų momentų, kai jie pasmerkė žmonių grobimus, vykdomus sukilėlių. Pagrobti buvo ir keli programos darbuotojai, tarp jų – jėzuitai. Iš kitos pusės, ten pat jis teigė, jog turėjo galimybę rimtai diskutuoti su kai kuriais sukilėlių lyderiais ir galbūt šiek tiek pakeisti jų požiūrį.

Daug kolumbiečių valstiečių kokainmedžius augina ne todėl, kad to nori, o todėl, kad tai vienintelis dalykas ką moka, ką gali parduoti, o kartais tiesiog priverčiami juos auginti paramilitarinių grupių, kurioms reikia finansuoti savo veiklą. Būtent šios grupės nužudė ne vieną Taikos ir vystymosi programos bendradarbį už bandymus paaiškinti valstiečiams apie kitas alternatyvas, joms visai nenaudingas. Beje, ne paslaptis, kad tarp Kolumbijos kariuomenės ir paramilitarinių organizacijų yra keista santarvė kovoje prieš sukilėlius, kai kurie paramilitarines organizacijas laiko vyriausybės „rankomis“ ten, kur oficialioji kariuomenė negali pasiekti. Prieš dvi savaites apie „tiesos ir apsivalymo pastangas“ užsiminė ir Kolumbijos vyskupų konferencijos pirmininkas, pasklidus įtarimams apie kai kuriuos ryšius tarp Kolumbijos politikų ir paramilitarinių organizacijų. (rk)