Ketvirtadienį, gegužės 1-ąją, Bažnyčios liturginis kalendorius minėjo šv. Juozapo
Darbininko šventę. Tą pačią dieną Vatikane buvo švenčiamos ir Šeštinės, Kristaus žengimo
į dangų šventė. Kaip liudija Apaštalų darbų knyga, po prisikėlimo iš numirusių Kristus
dar keturiasdešimt dienų apaštalams kalbėjo apie Dievo karalystę. O paskui, pažadėjęs
atsiųsti Šventąją Dvasią, įžengė į dangų. Dėl to Bažnyčios liturgijoje Šeštinės švenčiamos
keturiasdešimtą dieną po Velykų. Pastaraisiais laikais, beveik visose šalyse Šeštinių
iškilmė dėl praktinių priežasčių nukeliama į sekmadienį. Keturiasdešimtą dieną po
Velykų Šeštinės švenčiamos turbūt tik Vatikane.
Darbo dienos minėjimo gegužės
1-ąją tradicija siekia keletą dešimtmečių anksčiau negu bažnytinė šv. Juozapo darbininko
šventė. Darbo dienos minėjimu prisimenama devynioliktojo amžiaus pabaigoje vykusi
kova už darbininkų teises. Nuo 1955 metų popiežiaus Pijaus XII sprendimu tą pačią
gegužės 1-ąją pradėta švęsti ir šv. Juozapo darbininko šventę. Šios šventės įvedimas
nereiškė nei Bažnyčios prisijungimo prie tai laikais marksistų rengiamų eisenų, nei
bandymo sukurti kitą alternatyvią darbo šventę, o norėta pabrėžti, jog žmogaus darbo
ir dirbančio žmogaus kilnumas yra kur kas svarbiau negu vien ideologinė retorika.
Juo labiau, kad ano meto vadinamiesiems darbininkų režimams, nepaisant ideologinių
lozungų, pats darbininkas kaip individas, kaip šeimos tėvas, nelabai rūpėjo. Dėl to,
norėdamas priminti darbo ir dirbančio žmogaus kilnumą, popiežius Pijus XII iškėlė
šv. Juozapo asmenybę.
Nors apie Juozapą nedaug parašyta, visi evangelistai
jį vadina rūpestingu Jėzaus globėju, dėmesingu ir ištikimu sutuoktiniu, kuris šeimos
pareigas suprato kaip tarnavimą. Šv. Juozapo darbininko švente Bažnyčia nori atkreipti
dėmesį į darbo svarbą žmogaus gyvenime, šeimoje ir visuomenėje. Visa žmogaus veikla,
primena Vatikano II Susirinkimas, nuo žmogaus priklauso ir žmogui yra skirta. Pagal
Dievo planą, darbas turi ugdyti tikrąją žmonijos pažangą ir padėti kiekvienam žmogui,
ir kaip individui, ir kaip visuomenės nariui, vykdyti savo pašaukimą. Pirmiausia tikintieji
savo asmeniniu pavyzdžiu privalo skelbti ir liudyti krikščionišką darbo sampratą.
Dera
taip pat priminti, kad šv. Juozapas, kurį Bažnyčios liturginis kalendorius mini du
kartus – kovo 19-ąją ir gegužės 1-ąją, yra popiežiaus Benedikto XVI – Juozapo Ratzinegrio
dangiškasis globėjas, o išrinkimo dieną popiežius pats save pavadino darbininku, dirbančiu
Viešpaties vynuogyne. (jm)