Popiežiškosios Kultūros tarybos pirmininkas pasveikino Pietryčių Azijos šalių katalikiškų kultūros centrų vadovų suvažiavimo dalyvius.

Antradienį Nepalo sostinėje Katmandu prasideda Pietryčių Azijos šalių katalikiškų kultūros centrų vadovų suvažiavimas. Jo dalyvius iš Nepalo, Indijos, Pakistano, Bangladešo, Mianmaro ir Šri Lankos laišku pasveikino Popiežiškosios Kultūros tarybos pirmininkas arkivyskupas Gianfranco Ravasi. Jis laiške kreipė dėmesį į tarybos veiką saistančius uždavinius ir rūpesčius. Vienas jų liečia vadinamųjų iškylančių kultūrų vaidmenį tarptautinėje panoramoje, kuri paviršiumi atrodo globalizuota, tačiau iš tikrųjų pasižymi skirtumais ir įvairove. Šiuo požiūriu ypatingai svarbų Azijos vaidmenį akivaizdžiai rodo tokie kraštai milžinai kaip Kinija ir Indija, tačiau nemenkesnis kitų tautų ir etninių grupių vaidmuo. Kaip pavyzdį arkivyskupas Ravasi paminėjo Pietryčių Azijos šalių katalikiškų kultūros centrų vadovų suvažiavimą surengusį Nepalą. Nepalas yra turtingas amžių bėgyje išvystytu daugialypiu kultūriniu paveldu, kurį sukaupė skirtinguose (kalnų) lygiuose gyvenančios įvairios tautos, gentys ir socialinės grupės ir kuris yra išreiškiamas įvairiausiais kitais būdais per muziką ir šokį, menus ir amatus, papročius ir tautosaką, kalbas ir literatūrą, filosofiją ir religiją, šventes ir apeigas, gėrimus ir maistą. Iš šiaurėje esančių Kinijos ir Tibeto bei iš Indijos pietuose paveldėtus papročius ir kultūros išraiškas Nepalas darniai suderino su autochtonų poreikiais, sąlygojamais vietinės topografijos, ištekliais, klimato.

Popiežiškoji kultūros taryba su dideliu dėmesiu stebi Nepale surengto suvažiavimo darbus, suprasdama kokie iššūkiai iškyla evangelizacijai Azijos žemyne. Tai aiškiai liudija topografinės padėties analizė. Penktadalis Pietų Azijos gyventojų yra jauni žmonės nuo 15 iki 24 metų. Vien Indijoje yra 200 milijonų jaunų žmonių. Tai pirmas kartas, kad į pilnametystę vienu metu pereina toks didelis skaičius jaunų žmonių, tiek Pietų Azijoje, tiek visame pasaulyje.

Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas laiške aptarė kai kuriuos tarybos uždavinius mokslo ir tikėjimo dialogo srityje, paminėjo vadinamąjį Mokslo, Teologijos ir Ontologijos iššūkio projektą, sudarytą iš skaitlingų mokslininkų sutikimų, kurių kulminacija įvyks 2009 metų kovo mėnesį rengiamame suvažiavime, kuriame mintimis apie evoliuciją dalysis įvairių sričių mokslininkai, filosofai, teologai. Ateinančiais metais, kuriuos JT dedikavo astronomijai, bus vėl iškeliamas Galilėjo Galilėjaus asmens vaidmuo bei santykis tarp mokslo ir teologijos, tarp mokslo ir tikėjimo. Kalbos klausimai, ypač jos mutacija informatikos, mobilaus telefono ir televizijos įsiviešpatavimo epochoje yra dar viena sritis, reikalaujanti bendro įsipareigojimo. Religinė komunikacija turi apsiprasti su naujų išraiškos formų naudojimu, neprarasdama savito turinio ir stiliaus, bet ir neizoliuodama savęs ydinga komunikacija, kuri išoriškai tampa nesuprantama. Šiai temai, pažymėjo tarybos pirmininkas, bus skirta kita Popiežiškosios Kultūros Tarybos plenarinė asamblėja, įvyksianti 2010 metais. Kita neišvengiama tema labai įvairi netikėjimo apraišką, kuri apima ne tik ateizmą, bet ir indiferentiškumą bei agnosticizmą. Būtent šios temos analizė ir buvo priežastis, paskatinusi įsteigti Popiežiškąją Kultūros Tarybą. (sk)