Konfliktai – Afrikos kontinento rykštė

Sekmadienį popiežius Benediktas XVI po vidudienio maldos paminėjo kelias Afrikos šalis, iš kurių ateina ypač liūdnos ir skaudžios žinios. Šventasis Tėvas paminėjo Somalį, Darfuro regioną Sudane, Burundį. Popiežius ragino už jas melstis ir būti jų balsu, kvietė kovojančias puses pasirinkti susitaikymo kelią, o politikus ir tarptautinę bendruomenę – dėti pastangas, kad liautųsi prievarta.

Didžiulis Afrikos kontinentas yra pats didžiausias pasaulyje karinių konfliktų teatras. Dauguma karų – valstybių viduje ar tarp valstybių – vyksta būtent Afrikoje. Šis liūdnas pirmavimas pasaulyje turi visą eilę pasekmių – visų pirma, milijonus žuvusiųjų, sužeistų, pabėgusių, nekalbant apie gilias žaizdas žmonių širdyse ir protuose. Antra, karai trukdo bet kokiam ženklesniam socialiniam išsivystymui, tačiau sukuria sąlygas nevaldomai ir barbariškai neteisybei, korupcijai, išnaudojimui.

Konfliktų Afrikoje ištakose yra daug priežasčių. Tarpusavyje dėl politinės galios konkuruoja įvairios etninės grupės. Įvairios grupės rungiasi dėl natūraliųjų išteklių – naftos, deimantų, metalų ir mineralų – kontrolės. Dar kiti ginklo griebiasi iš skurdo – karas jiems yra vienintelė alternatyva badmiriavimui.

Ar Afrikos kontinento karai yra tik Afrikos problema? Tikrai ne. Būtų klaidinga suvokti Afrikoje vykstančius įvykius kaip esančius išorėje už viso to, kas vyksta likusiame pasaulyje. Pakanka prisiminti, kad daugeliui etninių konfliktų prielaidas sukūrė Europos valstybių Afrikos kolonizavimas, brėžęs valstybių sienas pagal savo interesus, nepaisydamas to, kad suskaldo etnines grupes arba, priešingai, dirbtinai jas sustumia į vieną teritoriją. Manipuliacija etninių grupių ambicijomis ir pretenzijomis tapo kolonijinių valstybių, o vėliau ir „vietinių“ diktatoriškų režimų politiniu instrumentu. Galų gale, etninė neapykanta pradeda gyventi savo nuosavą gyvenimą ir pati savaime tampa prievartos motyvu, veikiančiu net ir tada, kai jau nebėra ją išprovokavusių ekonominių ar politinių priežasčių.

Panaši situacija ir su natūraliaisiais ištekliais, kuriuos kontroliuoja sukarintos už teisėtumo rėmų esančios grupuotės. Juk daugelis tų išteklių patenka į Vakarų valstybių rinkas. Kaip patenka? Bandant atsakyti į šį klausimą, daug kas atsiduria tamsiame bei pavojingame paslapčių ir sandorių labirinte, kuriame taip pat šmėžuoja gerbiamos vakarietiškos kompanijos.

Kiek kainuoja karai? Žinoma nevyriausybinė organizacija Oxfam International pernai paskelbė plačiai nuskambėjusią ataskaitą, kurioje, naudojantis tam tikra skaičiavimo metodika, skelbiami duomenys, jog 1990 – 2005 metų laikotarpyje 23 Afrikos valstybės, įsivėlusios į karinius konfliktus, išleido jiems 284 milijardus JAV dolerių. Ataskaitoje priduriama, jog šis skaičius neišreiškia didžiausios įmanomos ribos ir, ko gero, tikrovėje yra didesnis.

Karai dažnai finansuojami iš tų pačių natūraliųjų išteklių pardavimo. Susikuria ydingas „karo ekonomijos“ ratas: kariaujama siekiant kontroliuoti ekonomiškai naudingų resursų išgavimą ir pardavimą, o to reikia tam, kad būtų galima kariauti toliau.

Didžiulė karo išlaidų dalis yra skirta ginklams ir amunicijai. Manoma, kad nuo 95 iki 99 procentų ginklų ir šaudmenų Afrikos valstybės įsiveža iš kitų žemynų. Tik labai maža dalis pagaminama Afrikoje esančiose įmonėse, neužmirštant, kad ir tos pačios dažnai priklauso nuo užsienio kapitalo. Tad kas pelnosi iš Afrikos žaizdų? Pagal JTO 2005-2006 metais apibendrintus duomenis, kurie liečia tik žinomus ir legalius sandorius, didžiausios Kalašnikovo automato, plačiausiai paplitusio ginklo, tiekėjos buvo Albanija, Vokietija, Bulgarija, Kinija, Šiaurės Korėja, Vengrija, Indija, Lenkija, Rumunija, Rusija, Serbija ir Venesuela. Šaudmenų rinkoje Ispanija buvo didžiausia subsaharinės Afrikos regiono tiekėja. Ataskaitoje taip pat minimos Suomija, Čekija, Portugalija ir dar keliolika kitų valstybių.

Yra daugiau nei pakanka įrodymų, kad tai kas vyksta Afrikoje - neatsiejama nuo likusio pasaulio ekonominio ar politinio gyvenimo. Reikia džiaugtis, kad šios sąsajos pasirodo ne tik ginklų prekybos pavidalu, bet taip pat tarptautiniu solidarumu. Bažnyčia tarptautinę bendruomenę daugybę kartų, pakanka prisiminti popiežiaus Benedikto XVI kalbą balandžio 18 dieną Jungtinių Tautų Organizacijos tribūnoje Niujorke, ragino ir prašė šio solidarumo neapleisti. (rk)