2008-04-27 16:23:15

Garsusis „šv. Mykolo Kalnas“ Prancūzijoje pradeda 13 amžių istorijos minėjimus


Retas keliautojas, kuris lankosi Prancūzijoje ir neapsiriboja Paryžiumi, neaplanko žemutinės Normandijos regiono teritorijoje esančios šv. Mykolo Kalno (Le Mont-Saint-Michel) vardo uolėtos salos prie Lamanšo sąsiaurio ir to paties pavadinimo joje esančios senovinės gotikinės benediktinų abatijos.

Nuo gegužės mėnesio ši nepaprasta vieta, UNESCO pripažinta pasaulio paveldu, pradės savo 13 amžių istorijos minėjimą, kuris tęsis net 18 mėnesių. Minėjimo programoje numatyta visa eilė religinių, kultūrinių ir istorinių renginių.

Prieš 1300 metų, 708-aisiais, šv. Aubertas, vyskupas, pasirūpino, kad saloje būtų pastatyta pirmoji nedidelė šventovė, dedikuota archangelui Mykolui. Pasak legendos, vyskupas prieš tai triskart sapne matė archangelą Mykolą, kuris jam liepė saloje pastatyti šventyklą. Šv. Aubertas pakluso šiam nurodymui. Jis taip paskyrė žmones, kurie šia vieta tūrėjo rūpintis.

Maždaug 966-aisiais metais Normandijos kunigaikštis Ričardas Bebaimis pakvietė į šv. Mykolo Kalną benediktinus iš Monte Cassino vienuolyno Italijoje, kurie čia pastatė preromaninio stiliaus bažnyčią. Dar po keliasdešimties metų, jau XI amžiaus pradžioje, benediktinai pastatė romaninio stiliaus bažnyčią. XIII-ame amžiuje prasidėjo gotikinio vienuolyno ir bažnyčios statybos.

X-XI amžiai ramybe nepasižymėjo, šiaurės Prancūzijos krantai nuolatos buvo puldinėjami grobio ieškančių vikingų, tad abatijos sienos buvo įtvirtintos ir galėjo atlaikyti ilgas apsiaustis. Gotikinio periodo sienos buvo ne ką silpnesnės. Antai, taip vadinamojo 100 metų karo metu, besitęsusio XIV-XV amžiuose, šv. Mykolo Kalno gyventojai 30 metų sugebėjo atsilaikyti prieš savo priešus. Vis dėlto karo metu abatija buvo paimta, stipriai apgriauta ir nusiaubta. Tai buvo jos – vieno iš didžiausio viduramžių piligriminių centrų – reikšmės smukimo pradžia. Antai, XVII joje begyveno nedidelė vienuolių bendruomenė, kuri nepajėgė išlaikyti ankstesnio dvasinio centro spindesį. Piligrimų srautas sumažėjo beveik iki nulio.

Po Prancūzų revoliucijos 1789 metais šv. Mykolo Kalno abatija buvo paversta kalėjimu. 1790 metais benediktinai po daugiau nei 8 amžių buvimo paliko abatiją, mat to laiko aplinkybės, kaip gerai žinoma, vienuoliams nebuvo palankios, o neretai – ir mirtinos.

Napoleonas III kalėjimą šv. Mykolo Kalne panaikino 1863 metais. 1874 metais abatija buvo įtraukta į valstybės saugomų monumentų sąrašą. Kadangi ilgą laiką menkai prižiūrėtos sienos jau buvo pradėjusios irti, prireikė stambių restauracinių darbų.

1966 metais, minint benediktinų abatijos įsteigimo tūkstantmetį, čia grįžo ir vienuolinė bendruomenė, tuo pačiu grąžinusi statiniui jo pagrindinę funkciją – būti maldos ir svetingumo piligrimams vieta. Palaipsniui šv Mykolo Kalnas tapo turistų traukos centru. Jų čia kasmet apsilanko daugiau net virš trijų milijonų. Tai viena iš labiausiai lankomų vietų visoje Prancūzijoje.

Nuo 2001 metų šv. Mykolo Kalno abatijoje įsikūrė nauja, prieš kelias dešimtis metų gimusi Vienuolinių Jeruzalės brolijų bendruomenė, kuri tęsia benediktinų misiją. (rk).







All the contents on this site are copyrighted ©.