Garsusis „šv. Mykolo Kalnas“ Prancūzijoje pradeda 13 amžių istorijos minėjimus
Retas keliautojas, kuris lankosi Prancūzijoje ir neapsiriboja Paryžiumi, neaplanko
žemutinės Normandijos regiono teritorijoje esančios šv. Mykolo Kalno (Le Mont-Saint-Michel)
vardo uolėtos salos prie Lamanšo sąsiaurio ir to paties pavadinimo joje esančios senovinės
gotikinės benediktinų abatijos.
Nuo gegužės mėnesio ši nepaprasta vieta, UNESCO
pripažinta pasaulio paveldu, pradės savo 13 amžių istorijos minėjimą, kuris tęsis
net 18 mėnesių. Minėjimo programoje numatyta visa eilė religinių, kultūrinių ir istorinių
renginių.
Prieš 1300 metų, 708-aisiais, šv. Aubertas, vyskupas, pasirūpino,
kad saloje būtų pastatyta pirmoji nedidelė šventovė, dedikuota archangelui Mykolui.
Pasak legendos, vyskupas prieš tai triskart sapne matė archangelą Mykolą, kuris jam
liepė saloje pastatyti šventyklą. Šv. Aubertas pakluso šiam nurodymui. Jis taip paskyrė
žmones, kurie šia vieta tūrėjo rūpintis.
Maždaug 966-aisiais metais Normandijos
kunigaikštis Ričardas Bebaimis pakvietė į šv. Mykolo Kalną benediktinus iš Monte Cassino
vienuolyno Italijoje, kurie čia pastatė preromaninio stiliaus bažnyčią. Dar po keliasdešimties
metų, jau XI amžiaus pradžioje, benediktinai pastatė romaninio stiliaus bažnyčią.
XIII-ame amžiuje prasidėjo gotikinio vienuolyno ir bažnyčios statybos.
X-XI
amžiai ramybe nepasižymėjo, šiaurės Prancūzijos krantai nuolatos buvo puldinėjami
grobio ieškančių vikingų, tad abatijos sienos buvo įtvirtintos ir galėjo atlaikyti
ilgas apsiaustis. Gotikinio periodo sienos buvo ne ką silpnesnės. Antai, taip vadinamojo
100 metų karo metu, besitęsusio XIV-XV amžiuose, šv. Mykolo Kalno gyventojai 30 metų
sugebėjo atsilaikyti prieš savo priešus. Vis dėlto karo metu abatija buvo paimta,
stipriai apgriauta ir nusiaubta. Tai buvo jos – vieno iš didžiausio viduramžių piligriminių
centrų – reikšmės smukimo pradžia. Antai, XVII joje begyveno nedidelė vienuolių bendruomenė,
kuri nepajėgė išlaikyti ankstesnio dvasinio centro spindesį. Piligrimų srautas sumažėjo
beveik iki nulio.
Po Prancūzų revoliucijos 1789 metais šv. Mykolo Kalno abatija
buvo paversta kalėjimu. 1790 metais benediktinai po daugiau nei 8 amžių buvimo paliko
abatiją, mat to laiko aplinkybės, kaip gerai žinoma, vienuoliams nebuvo palankios,
o neretai – ir mirtinos.
Napoleonas III kalėjimą šv. Mykolo Kalne panaikino
1863 metais. 1874 metais abatija buvo įtraukta į valstybės saugomų monumentų sąrašą.
Kadangi ilgą laiką menkai prižiūrėtos sienos jau buvo pradėjusios irti, prireikė stambių
restauracinių darbų.
1966 metais, minint benediktinų abatijos įsteigimo tūkstantmetį,
čia grįžo ir vienuolinė bendruomenė, tuo pačiu grąžinusi statiniui jo pagrindinę funkciją
– būti maldos ir svetingumo piligrimams vieta. Palaipsniui šv Mykolo Kalnas tapo turistų
traukos centru. Jų čia kasmet apsilanko daugiau net virš trijų milijonų. Tai viena
iš labiausiai lankomų vietų visoje Prancūzijoje.
Nuo 2001 metų šv. Mykolo Kalno
abatijoje įsikūrė nauja, prieš kelias dešimtis metų gimusi Vienuolinių Jeruzalės brolijų
bendruomenė, kuri tęsia benediktinų misiją. (rk).