Šeštasis Velykų sekmadienis

Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“. (Jn 14, 15-21)

BEGALINĖ MEILĖ

Jėzus, atsisveikindamas su apaštalais, jiems kalbėjo apie meilę.

Mes, tikriausiai, tokiu atveju kalbėtume apie mūsų poelgių reikšmingumą, būsimosios aukos svarbą, jos reikšmę pasaulio likimui.

Galbūt, užsisklęstume nevilties skausme…

Tačiau Išganytojas savo dėmesį kreipia į kitus dalykus ir, kalbėdamas apie savo sekėjus, ištaria bene svarbiausius žodžius: Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas.

Krikščionis yra žmogus, kuris žino, jog yra mylimas.

Tvirtindamas, kad meilė yra svarbiausias įsakymas, Viešpats Jėzus dar kartą paliudija, jog Dievas savo santykius su žmogumi pagrindžia ne paskirstomuoju teisingumu, bet meile. Mes čia, žemėje esame ne tam, kad kažką privalėtume atidirbti, bet kad išmoktume pajusti meilę ir ja dalintis.

Nėra jokios prasmės mėginti suvokti, kodėl Dievas myli žmogų. Tam nėra jokių motyvų, arba, geriau sakant, nėra jokio išorinio motyvo, kodėl Dievas turi mus mylėti. Dievo meilės pagrindas glūdi pačioje Jo esmėje. Jis myli, nes Jo prigimtis yra meilė.

Kaip tik tokios meilės vedamas Jėzus ieškojo pražuvusiųjų, lankė muitininkus ir nusidėjėlius, elgėsi nepaaiškinamai ir nepateisinamai to meto nuostatų ir įstatymų požiūriu. Kristuje pasirodė meilė, kurią pagrindžia ne mylimo objekto vertumas, bet Jo dieviškoji prigimtis.

“Motyvuota” meilė visuomet liks žmogiška. Neturinti motyvo meilė yra dieviška.

Dievas myli, neatsižvelgdamas į vertę ar kokybę. Dievas myli nusidėjėlį ne dėl jo nuodėmių, bet nežiūrint nuodėmių. Be abejo, ir teisiuosius Jis myli ne todėl, kad jie elgiasi garbingai, bet todėl, kad Jis negali nemylėti. Jei būtume mylimi tik už gerus darbus, tokia Dievo meilė nebetektų savo esmės.

Dievo meilė negali būti apribota žmogaus elgesiu. Išganytojas yra sakęs: Jis leidžia saulei tekėti virš blogųjų ir gerųjų, siunčia lietų teisiesiems ir neteisiesiems.

Būtų labai bloga naujiena, jei sužinotume, kad Dievas mus myli tik todėl, kad esame geri ir tik tiek, kiek esame geri…

Dievas myli ne tai, kas yra verta meilės, bet, mylėdamas, suteikia vertę savo meilės objektui. Tai, kas buvo nevertinga, įgyja vertę Dievo meilės dėka.

Dievas myli mane ne todėl, kad esu kažko vertas, turiu ypatingų gabumų ar nuopelnų, bet tampu išskirtiniu žmogumi todėl, kad Jis mane myli.

Meilė netikrina vertės, bet tą vertę sukuria. Ji yra skirta kiekvienam žmogui, todėl kiekvienas galime sakyti, jog esame patys svarbiausi. Jam ir tik Jam mes nesame visuomenės, tautos, kolektyvo dalis, bet visas pasaulis.

Drauge tokia meilė įpareigoja į ją atsiliepti.

Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, ir mes turime mylėti vieni kitus,- rašo apaštalas Jonas.

Atkreipkime dėmesį į šiuos apaštalo žodžius. Jis nesako: Jei Dievas mus pamilo, tai ir mes turime Jį mylėti, bet: Turime mylėti vieni kitus.

Mūsų atsakymas Dievui pastebimas mūsų artimo asmenyje.

Viešpats sau priims tai, ką mes vardan meilės padarysime savo artimui.

Kartais galima įsivaizduoti, jog mylime Dievą. Įmanoma abstrakčiai, remiantis sentimentais, kalbėti apie meilę Dievui, ir iš tikrųjų tik pasitenkinti žodžiais.

Iš tikrųjų nėra prietaiso, kuriuo galima būtų išmatuoti mūsų meilės Dievui nuoširdumą. Pats tikriausias liudijimas yra tai, kiek mes mylime žmones, pasaulį, kiek mes stengiamės daryti gera ir gyventi kitiems. Šioje srityje negali būti jokių abejonių. Tik tokia meilė naikina blogį, mūsų nuodėmes, žadina viltį ir suteikia prasmę kasdienybei. (Mons. Adolfas Grušas)