Balandžio 25 d. liturginis kalendorius minėjo šv. Morkų

Balandžio 25 dieną liturginis kalendorius minėjo šv. Morkų – kankinį ir seniausios iš keturių Evangelijų autorių. Buvęs apaštalo Pauliaus mokinys ir bendražygis, vėliau – apaštalo Petro padėjėjas, šv. Morkus mirė kankinio mirtimi Egipto Aleksandrijoje 68 metų balandžio 25 dieną.

Šventojo evangelisto relikvijos saugomos jam dedikuotoje Venecijos katedroje, kurioje penktadienio rytą, minint miesto globėjo šventę, iškilmingai liturgijai vadovavo Venecijos patriarchas kardinolas Angelo Scola. Venecijos vyskupija šiemet taip pat buvo surengusi piligrimystę į Aleksandriją – miestą, kuriame šv. Morkus buvo nukankintas ir kuriame keletą šimtmečių buvo saugomos jo relikvijos.

Mūsų laikus pasiekę evangelisto Morkaus gyvenimo aprašymai remiasi tiek tradicija, atsispindinčia pirmųjų krikščionybės amžių įvairių autorių tekstuose, tiek apaštalų Petro ir Pauliaus liudijimais, paliktais jų laiškuose ir Apaštalų Darbų knygoje.

Tiksli Morkaus gimimo data nežinoma. Manoma, kad jis gimė pačioje krikščioniškosios eros pradžioje, vadinasi, buvo apaštalų bendraamžis, arba truputį už juos jaunesnis. Tradicija teigia, kad jis gimė Kirėnėje, dabartinėje Libijoje, tai yra tame pačiame mieste, iš kurio buvo kilęs Kristui kryžių padėjęs nešti Simonas Kirėnietis. Tikrasis jo vardas buvo Jonas, o Morkaus vardas jam pritapo vėliau. Savo gimtojoje Šiaurės Afrikoje gavęs gerą išsilavinimą, Morkus atvyko į Jeruzalę maždaug tuo metu kai po pirmųjų Sekminių Kristaus mokiniai buvo ką tik pradėję labai intensyvią apaštalavimo misiją. Netrukus jis pats tapo krikščioniu. Dalyvavo vadinamajame pirmajame Bažnyčios susirinkime Jeruzalėje, kurio metu buvo nuspręsta, kad iš pagonių kilę nauji krikščionys neprivalo prieš krikštą formaliai tapti judaizmo išpažinėjais ir kad jų nesaisto judėjiškos religinės normos, visų pirma nevalia iš jų reikalauti apipjaustymo. Po susirinkimo, Morkus nusekė paskui Paulių. Dalyvavo jo kelionėse po Mažąją Aziją, tačiau vėliau, nežinia dėl kokių priežasčių, jis nuo Pauliaus pasitraukė ir tapo Petro padėjėju, iš pradžių Antiochijoje, o vėliau ir Romoje. Kadangi pats apaštalas Petras prastai kalbėjo graikiškai, Morkus buvo jo vertėjas ir, naudojant dabartinę terminiją – sekretorius. Petro paragintas jis užrašė jo žodinį mokymą. Savo užrašytam Petro liudijimui apie Jėzų Kristų, Morkus suteikė graikišką pavadinimą „Euangelion“ – „Geroji Naujiena“. Šitaip visų amžių krikščionių žodyne atsirado žodis „Evangelija“.

Po apaštalo Petro nukankinimo 64 metais, Morkus grįžo į Šiaurės Afriką, pirmiausia į savo gimtąja Kirėnę, o vėliau į svarbiausią regiono miestą – Egipto Aleksandriją. Ten jis vadovavo vietos krikščionių bendruomenei iki suėmimo ir nukankinimo 68 metų balandžio 25 dieną.

Vėliau, kai krikščionybė tapo pagrindine Romos imperijos religija, Morkaus relikvijos buvo perkeltos į jam dedikuotą bažnyčią. Po kelių šimtų metų, septintojo amžiaus viduryje, Egiptą užėmė arabai ir krikščionybę išstūmė naujų šeimininkų primestas islamas. Tačiau dar po dviejų šimtų metų, devintojo amžiaus pradžioje, šventojo evangelisto palaikus iš musulmonų valdomos Aleksandrijos išvogė du Venecijos pirkliai. Nuo to laiko šv. Morkaus relikvijos saugomos jam dedikuotoje Venecijos bazilikoje. Šv. Morkus buvo didysis Venecijos Respublikos globėjas per visą šios mažos, bet galingos valstybės klestėjimą, o šiandien jis globoja Italijai priklausantį Venecijos miestą. (jm)