Dr. B. Nathansonas – nuo aborto šalininko iki priešininko

„Moterys turi kontroliuoti savo kūnus“, „saugus ir legalus abortas yra kiekvienos moters laisvė“, „kas sprendžia? Tu sprendi!“, „pasirinkimo laisvė – pamatinė Amerikos laisvė“.

Aš atsimenu, mes juokėmės kurdami šiuos šūkius. Mums reikėjo šūkių, kurie įtrauktų viešąją nuomonę. Jie buvo labai labai ciniški tada, lygiai taip pat labai labai ciniški jie yra ir šiandien“, - prieš keletą metų rašė daktaras Bernardas Nathansonas.

Praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje jis, kartu su bendraminčiais, įsteigė už abortus kovojusią organizaciją, šiandien evoliucionavusią į Nacionalinę aborto teisių veikimo lygą (NARAL), vieną iš didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose organizacijų už abortus. Šiandien daktaras Nathansonas, jau beveik 82 metų amžiaus, po ilgos vidinės kelionės yra tapęs kovotoju prieš abortus, tvirtai įsitikinusiu, kad žmogaus gyvenimas prasideda nuo pat užsimezgimo pradžios.

Jungtinėse Amerikos Valstijose juridinis persilaužimas aborto klausimu įvyko 1973 metais, kada dviejose bylose (Roe v. Wade ir Doe v. Bolton) JAV Aukščiausias teismas nusprendė, jog aborto draudimas pažeidžia konstitucinę teisę į privatumą.

Daktaras Nathansonas (1983 metais rašytame straipsnyje) atvirai pasakojo kaip veikė jo organizacija šių bylų svarstymo metu, karštuose debatuose norint palenkti viešąją nuomonę abortų naudai.

Pirmiausia, reikėjo susilaukti žiniasklaidos palaikymo. Tai buvo pasiekta pristatant abortą kaip tam tikrą liberalų iliuminizmą. Per žiniasklaidą buvo paskelbti apklausų duomenys, pasak kurių abortą palaiko 60 procentų gyventojų. Anot dr. Nathansono, šie duomenys buvo laužti iš piršto, sugalvoti jų pačių. Tačiau patekę į spaudą pasiekė rezultatą – žmonėms pradėjus manyti, kad dauguma aplink esančių remia abortą, jie patys taip pat pradėjo už jį pasisakyti. Suveikė tam tikras sociologinis „daugumos“ mechanizmas – retam kam patinka užimti nepopuliarios „mažumos“ poziciją. Į viešąją erdvę buvo išmesti kiti iškraipyti duomenys, nukreipti į žmonių jautrumą. Pasak dr. Nathansono, jei tuo metu realus nelegalių abortų skaičius galėjo siekti apie 100 000 per metus, tai jie savo brošiūrose ir pareiškimuose spaudai jį padidino iki 1 milijono. Jei pagal turimus duomenis buvo galima teigti, jog nelegalūs abortai lėmė 200-250 moterų mirčių per metus, tai jie nesibodėjo skelbti, kad miršta per 10 000 moterų.

Kita taktika buvo sistemingai naudota „katalikų Bažnyčios“ korta. Esą būti prieš abortą – tai remti socialiai atsilikusias katalikų Bažnyčios idėjas. Kita taktika: pateikti katalikų hierarchiją ir katalikus kaip priešingas jėgas – esą tik hierarchai „iš viršaus“ primeta savo nuomonę, kai paprastų katalikų dauguma yra už abortą. Tad abortų priešininką visada buvo galima įtarti „pavaldumu tamsybiškai katalikų hierarchijai“, buvimą už abortus pateikiant kaip priešingą šviesų ir pozityvų atvejį. Apdairiai, kad nebūtų sugriautas „atsilikusios katalikybės“ mitas, buvo ignoruojami tie atvejai, kai prieš abortus pasisakydavo feministės arba ateistai.

Visa tai galima sutraukti į tris punktus: abortų priešininkai yra hierarchams pavaldūs katalikai; pasisakantys už abortą yra intelektualai ir laisvi progreso šalininkai; be katalikų, niekas daugiau abortui neprieštarauja. Sėkmingas tokių ir kitų panašių stigmatizuojančių etikečių sukūrimas tapo galingu retoriniu ginklu.

Tokia retorika gerai veikė. Per keletą metų, anot dr. Nathansono, jų dar nedidelė organizacija pakeitė Niujorko viešąją opiniją. Būtent Niujorkas tapo abortų sostine Jungtinėse Valstijose. Jis taip pat pabrėžė, kad ši sėkminga retorika su nedideliais pakeitimais vėliau buvo naudojama ir Europoje – Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje.

Dar viena taktika – tai kalbėjimas mokslo vardu. Esą moksliškai embrionas nėra žmogus, bent jau iki tam tikro išsivystymo laipsnio. Tačiau būtent mokslas, teigia dr. Nathansonas, turėdamas galvoje ultragarso tyrimus, radikaliai pakeitė jo, asmeniškai atlikusio daugybę abortų ir vadovavusio didelei abortų klinikai, kurioje trys dešimtys medikų jų atlikdavo dešimtis tūkstančių per metus, nuomonę.

Ultragarsu paremtos technologijos nuo praėjusio amžiaus vidurio sparčiai vystėsi ir suteikė galimybę visai kitaip pažvelgti į žmogaus vystymąsį, suteikė galimybę jį stebėti motinos įsčiose. 1977 metais dr. Nathansonas, apmąstęs šiuos duomenis padarė išvadą, kurios laikosi iki šiandien – nuo pat prasidėjimo negimusi būtybė yra „žmogus“. Nėra kito momento, kada staiga ta būtybė iš „ne-asmens“ taptų „asmeniu“. Dr. Nathansonas pabrėžia, kad šią išvadą padarė dar būdamas ateistinių pažiūrų (1996 metais atsivertė į krikščionybę) ir remdamasis ne religiniais, o moksliniais duomenimis.

1984 metais jis sukūrė plačiai nuskambėjusį dokumentinį filmą „Nebylus šauksmas“, kuriame ultragarso pagalba yra užfiksuotas 11 savaičių žmogaus abortas, daug kam suardęs „šviesų“ tikėjimą, kad abortas yra tik trukdančios anonimiškos biologinės masės atsikratymas.

Panašų į dr. Nathansono kelią nuėjo ir „Jane Roe“ bylos protagonistė (už šio vardo iš tikro slėpėsi Norma McCorvey). Kaip minėta, būtent ši byla buvo persilaužimo už abortus JAV momentas. Jane Roe pareikalavo „teisės“ į abortą, motyvuodama, jog ji pastojo po išprievartavimo. JAV aukščiausiajam teismui tokią teisę pripažinus ir sukūrus teisinį precedentą, abortas buvo legalizuotas dešimtyse valstijų. Praėjus daugeliui metų, po ilgos ir nelengvos vidinės kelionės, šiandien Norma McCorvey tapo viena iš žinomiausių kovotojų prieš abortus. Ji prisipažino, jog melavo buvusi išprievartauta ir patvirtino pati niekad aborto nedariusi. (rk)