Prieš 10 metų Gvatemaloje nužudyto vyskupo Gerardi atminimas

Neseniai paskelbtame komunikate, kuriame Gvatemalos vyskupai išreiškė paramą Gvatemalos vyskupų konferencijos pirmininkui Alvaro Leonel Ramazzini, sulaukusiam grasinimų mirtimi dėl savo sielovadinės veiklos, buvo priminta, jog praėjo jau dešimt metų nuo vyskupo Juan José Gerardi nužudymo.

Lygiai 10 metų nuo vyskupo Gerardi nužudymo sukaks šio balandžio 27 dieną. Būtent šią datą 1998 metais jis buvo pagrobtas Gvatemalos mieste (Gvatemalos sostinėje) prie bažnyčios garažo. Po kelių valandų jo kūnas buvo rastas kraujo klane. Galva neatpažįstamai buvo sutraiškyta betono gabalu, tačiau vyskupo žiedas aiškiai rodė nužudytojo tapatybę.

75 metų vyskupas, italų emigrantų palikuonis, buvo gerai žinomas šalyje. Įšventintas kunigų dar 1946 metais, jis ilgai darbavosi tarp pačių vargingiausių Gvatemalos gyventojų indėnų, tropinių džiunglių kaimeliuose.

Tapęs vyskupu, savo diecezijoje kūrė centrus, kuriuose buvo suteikti rašto ir elementaraus išsilavinimo pagrindai tūkstančiams neturtingų valstiečių.

Tačiau tuo pat metu Gvatemala pateko į šaltojo karo sūkurį. 1954 metais kariuomenė nuvertė kairiųjų vyriausybę. Pastaroji, vykdydama žemės reformą, ketino perdalinti žemę, suteikiant galimybę jos įsigyti nieko neturintiems. Tačiau stambieji žemvaldžiai, kuriems priklausė neaprėpiami žemės plotai, tai pavadino „šalies bolševikizacija“, nuo kurios karinis perversmas ir turėjo išgelbėti.

Šis perversmas tapo tiek karinės diktatūros, tiek dešimtmečius trukusio pilietinio bei partizaninio karo pradžia.

Kariškių ir vyskupo Gerardi nesantaika augo kas kartą, kai „dingdavo“ šimtai katekistų bei parapijos aktyvistų, mat kariuomenė parapijas laikė partizaninio karo židiniais. Vyskupas Gerardi viešai protestavo prieš indėnų žudymą. 1980 metais jis griežtai pasmerkė 37 indėnų, protestavusių prie Ispanijos ambasados, sušaudymą. Neatsitiktinai tuo metu buvo kėsintasi į jo gyvybę, tačiau nesėkmingai.

1996 metais pilietinis karas buvo oficialiai užbaigtas, pasiekus susitarimą tarp partizanų ir kariuomenės. Tuo pat metu buvo paskelbta visuotinė amnestija už pilietinio karo nusikaltimus. Tačiau tada vyskupas Gerardi ėmėsi iniciatyvos, kuri jam ir kainavo gyvybę – jis nusprendė, jog reikia užfiksuoti tai, kas vyko pilietinio karo, nusinešusio bent 200 tūkstančių gyvybių, metu. To reikalauja istorinė ir kolektyvinė atmintis.

Jo suburta tyrėjų grupė su įrašymo aparatais aplankė nuošaliausius Gvatemalos kampelius ir surinko liudijimus. Viso to rezultatas buvo didžiulė 1400 puslapių ataskaita, kurioje užfiksuota daugybė tokių įvykių, kaip kad pažymėtas 4761-uoju numeriu: „1981 metų kovo 19 kariuomenė atvyko į Chel kaimelį ir čia iš bažnyčios paėmė 95 asmenis, kurie meldėsi. Jie buvo nuvesti prie upės ir nužudyti peiliais bei šaunamaisiais ginklais“. Liudytojų parodymais, vyriausybinė Gvatemalos kariuomenė įvykdė didžiąją dalį ataskaitoje įvardintų nusikaltimų: žiaurių nužudymų, kolektyvinių prievartavimų, bažnyčių sudeginimų su jose besislėpusiais žmonėmis, kitų barbariškų aktų.

1998 metų balandžio 25 dieną vyskupas Gerardi šią ataskaitą pristatė viešoje spaudos konferencijoje, o dar po dviejų dienų buvo nužudytas.

Po ilgo, sudėtingo ir painaus teisinio proceso, kurio metu buvo nužudyti keli liudininkai, vienas kaltinamasis, o du prokurorai pabėgo iš šalies, už vyskupo nužudymą buvo nuteisti du aukšti kariuomenės karininkai ir vienas kunigas, kuris su jais bendradarbiavo. Tačiau daug kas neabejoja, jog žmogžudystės užsakovai dar nepagauti. (rk)