Šventasis Tėvas susitiko su jaunimu ir seminaristais

Šeštadienį, antroje dienos pusėje, popiežius Benediktas XVI susitiko su jaunuoliais šv. Juozapo seminarijoje, esančioje už 28 kilometrų nuo Nuolatinio Šventojo Sosto stebėtojo prie Jungtinių Tautų Organizacijos būstinės, kurioje Šventasis Tėvas apsistojęs.

Prieš eidamas į seminarijos sporto aikštę, kurioje jo laukė apie dvi dešimtis tūkstančių jaunuolių, popiežius trumpam apsilankė seminarijos koplyčioje ir čia susitiko su penkiasdešimčia negalią turinčių jaunuolių, kuriems prieš palaiminant taip pat pasakė trumpą prakalbą.

Džiaugiuosi galėdamas pabūti su jumis, - sakė popiežius. – prašau perduoti mano sveikinimus taip pat jūsų šeimoms, mokytojams ir padėjėjams. Dievas jus palaimino gyvybės dovana, davė taip pat kitų talentų. Per šiuos talentus galite daugeliu būdų tarnauti Dievui ir visuomenei. Net jei vienų įnašas gali pasirodyti didesnis, o kitų – kuklesnis, tačiau pačių mūsų pastangų liudijimo vertė jau yra visiems vilties ženklas.

Pasak popiežiaus, kartais sunku rasti priežastį to, kas pasirodo tik kaip sunkumas, kurį reikia peržengti, kaip skausmas, kurį reikia kęsti. Bet vis tik tikėjimas padeda pažvelgti į platesnį už mus pačius horizontą ir matyti gyvenimą taip, kaip mato Dievas. Besąlygiška Dievo meilė kiekvienam žmogui yra jo prasmės ir tikslo indikatorius.

Brangūs bičiuliai, - baigdamas kalbėjo popiežius, - jus drąsinu visas dienas melstis už mūsų pasaulį. Yra tiek daug intencijų ir asmenų, už kuriuos galite melstis, už tuos, kurie dar nepažino Jėzaus. Prašau jus melstis ir už mane. Kaip žinote, ką tik pabaigiau dar vienerius gyvenimo metus. Laikas bėga.

* * *

Pasveikinęs šv. Juozapo seminarijos sporto aikštėje susirinkusius tūkstančius jaunuolių, tarp jų nemažai iš įvairių seminarijų atvykusių seminaristų, popiežius Benediktas XVI pasidalijo su visais mintimis apie tai, ką reiškia būti Jėzaus Kristaus mokiniu.

Kalbėdamas apie šešis vyrus ir moteris, kurių atvaizdai buvo jam įteikti ir kuriuos Bažnyčia yra paskelbusi šventaisiais, palaimintaisiais ar Dievo tarnais, gyvenusiais Niujorko valstijoje, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad nėra bendro stereotipo, kuris juos visus vienytų. Jie visi labai skirtingi – vargšas ir turtingas, kunigas ir motina, imigrantas ir indėnų kario duktė, buvęs vergas Haityje ir Kuboje gimęs intelektualas. Tačiau tuo pat metu visi turi vieną bruožą: uždegti Kristaus meilės jų gyvenimai tapo vilties ženklais, jie ištiesė ranką tiems, kuriuos sutiko savo kelyje, dažnai sužadindami ir tikėjimą – mokyklose, našlaičių namuose, ligoninėse.

O kas šiandien liudija Gerąją Kristaus Naujieną Niujorko gatvėse, neramiuose didelio miesto priemiesčiuose, ten, kur jaunuoliai buriasi ieškodami kažko, kuo galėtų pasitikėti? Dievas yra mūsų pradžia ir pabaiga, o Kristus yra kelias. Šis kelias veda – panašiai kaip ir šventuosius – per kasdienybės džiaugsmus ir išbandymus šeimose, mokyklose, laisvalaikio užsiėmimuose ir parapijos veikloje.

Popiežius paminėjo savo paauglystės metus, sugriautus baisaus režimo, spėjusiu prasiskverbti į pilietines institucijas ir mokyklas, į politiką ir net į religiją, kol buvo pilnai suprasta, koks tai monstras.

Dėkokime Dievui, - sakė jaunuoliams popiežius, - kad šiandien daugelis iš jūsų kartos gali naudotis laisvėmis, atsiradusioms dėka demokratijos išplitimo ir pagarbos žmogaus teisėms.

Tačiau destruktyvi galia išlieka. Apgaudinėtumėme save, jai manytumėme priešingai. Tačiau ta jėga niekada netriumfuos. Ji jau nugalėta. Tai yra krikščioniškos vilties esmė, kuri mums būdinga. Bažnyčia tai primena Velykų tridienyje.

Popiežius citavo Velykų budėjimo liturgijos žodžius, kuriais kreipiamasi į Dievą: „išsklaidyk mūsų širdies sutemas! Išsklaidyk mūsų dvasios sutemas!“.

Kas yra šios „sutemos“? – klausė Šventasis Tėvas. – Širdies sutemoms priklauso jaunuolių svajonių ir troškimų sunaikinimas, kada jiems vietoj pagalbos rankos pasiūlomas sugniaužtas kumštis. Galvoju apie visus tuos, kurie pažeisti narkotikų, namų neturėjimo, skurdo, rasizmo, prievartos, - sakė popiežius. Šių reiškinių priežastys yra įvairios, tačiau visoms joms būdinga tai, kad asmenis traktuoja tik kaip daiktus. Taip iš pradžių širdyje įsitvirtina nejautrumas, o vėliau ir pajuoka tam orumui, kuri Dievas davė kiekvienam žmogui.

Dvasią temdančios sutemos dažnai sunkiai pastebimos ir dėl to tik niūresnės. Manipuliacija tiesa iškraipo mūsų tikrovės suvokimą, vaizduotę ir lūkesčius. Jau kalbėjau apie laisvę, kuria jūs turite laimę naudotis, - sakė jaunuoliams Šventasis Tėvas. Laisvės svarba turi būti ryžtingai išsaugota. Nenuostabu, kad daug asmenų ir grupių jos viešai reikalauja. Tačiau laisvė yra delikati vertybė. Gali būti blogai suprasta ir blogai panaudota, vietoj laimės sukurti tamsų manipuliavimo scenarijų.

Būsite pastebėję, kaip dažnai laisvės reikalaujama be jokios užuominos apie žmogaus asmens tiesą. Yra teigiančių, kad dėl pagarbos asmens laisvei nebėra teisinga ieškoti tiesos apie tai, kas yra gera. Kai kur kalbėjimas apie tiesą laikomas diskusijų ar susiskaldymo priežastimi ir todėl išstumtinas į privačią sferą. Tiesos vietoje, tiksliau tiesos nebuvimo, pasklido idėja, kad suteikiant vertę bet kam yra užtikrinama laisvė ir išlaisvinama sąžinė. Tai yra tai, ką vadiname reliatyvizmu.

Tačiau kokį tikslą turi laisvė, kai ignoruodama tiesą siekia to, kas netikra ir bloga? Kiek jaunuolių vardan laisvės buvo nuvesti į narkotikų vartojimą, moralinę sumaištį, į prievartą, pagarbos sau praradimą, galiausiai į nusivylimą ir net tragišką savižudybę?

Brangūs bičiuliai, tiesa nėra primetimas. Nėra taisyklių rinkinys. Yra atradimas To, kuris niekad neišduoda; To, kuriuo visada galime pasitikėti. Ieškodami tiesos atrandame gyvenimą tikėjimo pamatais, nes, galiausiai, tiesa yra vienas asmuo – Jėzus Kristus. Todėl laisvė nėra „atsiribojimas nuo“, tačiau „įsipareigojimas kažkam“: išėjimui iš savęs tam, kad gyventume Kristaus buvime dėl kitų.

Kristus yra ta šviesa, kuri nugali tamsą, nuplauna kaltę, sugražina nusidėjėliams nekaltumą, džiaugsmą kenčiantiems, išsklaido neapykantą, atneša taiką ir pažemina pasaulio puikybę, - vėl grįždamas prie Velykų liturgijos žodžių sakė Šventasis Tėvas. (rk)