2008-04-19 13:24:18

Penktasis Velykų sekmadienis


„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“. Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“. Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą. (Jn 14, 1-12)

VIEŠPATIES PALIKIMAS, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Kartais pamokslininkai yra apsėsti savotiškos manijos bet kokia kaina perteikti Evangelijos žinią, įvelkant ją į dabartinės tikrovės vaizdus. Yra tekę girdėti, kaip pasakodamas apie šio sekmadienio Evangelijos centrinį Jėzaus posakį „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, vienas jų išsakė nuomonę, kad Jėzus, palyginus su kitais žmonių keliais, yra tarsi savotiškas greitkelis, kuris greičiausiai tiesiausiu keliu mus nugabena į mūsų galutinį tikslą.

Tiesa, ta proga nebuvo paaiškinta, kaip toks modernus įvaizdis gali būti suderintas su kitais Jėzaus žodžiais, kai Jis pasakojo mokiniams apie „ankštus vartus“, per kuriuos įeinama į dangaus karalystę, ir „siaurą kelią“, kuriuo tenka eiti, o Kalno pamoksle dar paaiškino, kad platus kelias veda tik į pražūtį.

Kartais kyla pavojus, kad norėdami paaiškinti viską, vietoje radę tokį paaiškinimą, klausimą tik dar labiau sukomplikuojame, o stengdamiesi paprasčiau nusakyti Jėzaus žodžius, nuklystame į visiškas banalybes.

Žinoma, tokiu atveju ir tikinčiuosius laikome tarsi naiviais kvaileliais, kurie niekaip nesugeba suprasti, ką jiems pasakė Viešpats.

Iš tiesų Evangelijos tiesos, nors, atrodytų, ir pačios sunkiausios, prabyla tiesiai į žmogaus širdį, ir nors kartais gal ir nesugebėsime jų išsakyti tiksliais žodžiais, tačiau visuomet jausime jų prasmę.

Taip ir Jėzaus, kuris save vadina „Keliu, Tiesa ir Gyvenimu“, žodžiai nereikalauja labai didelių paaiškinimų.

Pagaliau būtų ir pernelyg pretenzinga stengtis po vieną žodelį išnagrinėti visą Jėzaus kalbą, komentuojant ir aiškinant tai, ką pasakė pats Viešpats. Mėgindami tai padaryti tik pridengtume dieviškąją tiesą savo pačių tariama išmintimi. Žinoma, negalima atmesti ir pavojaus, jog pasistengsime viską pakreipti savo pačių naudai.

Ko gero, kaip tik to ir reikalauja kai kurie šių laikų „apsišvietę“ krikščionys. Jiems norisi tikėjimo be įpareigojimų, išganymo be pastangų.

Mes pamėginkime apsistoti tik ties tuo, kas rašoma Evangelijoje.

Namai, į kuriuos keliaujame, sutapatinami su Asmeniu: Tėvu.

Kelias, kuriuo einame į namus, taip pat yra Asmuo: Sūnus.

Drauge Sūnus sutapatina save su Tėvu: Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!

Apaštalas Tomas tikėjosi gauti tikslesnių nurodymų, ir net neįsivaizdavo, kad keliu pas Dievą gali būti pats Jėzus. Jam atrodė, kad reikia nuorodų, todėl jis ir išsakė savo abejones: …iš kur žinosime kelią?

Tuo tarpu Pilypas, manydamas, jog stebuklinga šviesa viena akimirka išspręstų visas problemas ir išaiškintų, kokiu keliu reikia eiti, net ir gavęs Jėzaus paaiškinimą, paprašė: Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.

Išganytojas paaiškino apaštalams, kad jiems (o su jais ir mums) trūksta tikėjimo nušviesto žvilgsnio, kuris leistų Jėzuje įžvelgti tikėjimo kelią bei dangaus Tėvo veidą.

Pilypui, o drauge ir mums trūksta tikro ir gilaus paties Išganytojo pažinimo. Neveltui Viešpats nusiskundžia: Jau tiek laiko esu su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti…

Mums trūksta ne regėjimų ar stebuklų, bet tikėjimo, kuris leistų visiems parodyti nuostabius Viešpaties darbus, apie kuriuos Jis sako: Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius.

Šiandien skaitomus Jėzaus žodžius paprastai vadiname atsisveikinimo kalba, Jo testamentu, paliktu visiems krikščionims. Pasirodo, Viešpats mums paliko galimybę tikėti, ir to lobio niekas niekada pasaulyje iš mūsų neatims.

Mūsų kelias pas dangaus Tėvą yra mūsų tikėjimas, mūsų gyvenimas Kristuje, mūsų artumas Jam, širdies atvėrimas Viešpaties tiesai, kai nebereikia žodžių, o lieka vien tik meilė, kurioje išnyksta bet kokios abejonės.








All the contents on this site are copyrighted ©.