Popiežius Benediktas XVI: katalikiškas identitetas nepriklauso nuo statistikos

Popiežius Benediktas XVI susitikime Katalikiškame Amerikos universitete su auklėtojais, dėstytojais, mokytojais katalikais pateikė savo apmąstymus dėl įvairių katalikiško auklėjimo aspektų.

Pasak popiežiaus, auklėjimo uždavinys yra integrali Bažnyčios misijos skelbti Gerąją Naujieną dalis. Kiekviena katalikiška auklėjimo institucija yra vieta, kurioje sutinkamas gyvasis Dievas, Jėzuje Kristuje parodęs savo perkeičiančią tiesos ir meilės jėgą. Šis susitikimas žadina troškimą augti Kristaus ir jo mokymo pažinime. Sutikę Kristų asmenys yra Evangelijos galia kreipiami į naują gyvenimą, pasižymintį gėriu, tiesa ir grožiu.

Asmeninio susitikimo (su Dievu), pažinimo ir krikščioniško liudijimo dinamika yra integrali dalis tos tiesos diakonijos, kurią Bažnyčia atlieka žmonijos tarpe. Dievo apreiškimas kiekvienai kartai atveria galimybę rasti galutinę tiesą apie savo gyvenimą ir istorijos pabaigą. Šis uždavinys nėra lengvas. Jis įtraukia visą katalikišką bendruomenę ir motyvuoja kiekvieną naują krikščionių auklėtojų kartą užtikrinti, kad Dievo tiesos galia persmelktų kiekvieną institucijos, kurioje jie dirba, dimensiją. Taip Geroji Naujiena tampa operatyvi, vesdama tiek mokytoją, tiek jo mokinį link objektyvios tiesos, kuri, pranokdama paskirumą ir subjektyvumą, nukreipia į universalumą bei absoliutą, leidžiančius skelbti su pasitikėjimu neapviliančią viltį. Asmeninių konfliktų, moralinio pasimetimo, sąžinės fragmentacijos akivaizdoje kilnūs akademijos formacijos ir auklėjimo tikslai, pastatyti ant tiesos vieningumo ir tarnystės asmeniui bei bendruomenei pamatų, tampa išskirtiniu galingu vilties instrumentu.

Šventasis Tėvas paragino JAV katalikų bendruomenę savo dosnumu ir bendradarbiavimu su didesne bendruomene suteikti galimybę kiekvienam vaikui, nepaisant jo ekonominės ir socialinės padėties, auklėjimo tikėjime galimybę.

Popiežius pabrėžė, kad katalikiško universiteto ar katalikiškos mokyklos identitetas nėra juose studijuojančių katalikų skaičius. Tai įsitikinimo klausimas – ar mes tikrai tikime, kad tik Žodžio tapusio kūnu slėpinyje išaiškėja žmogaus paslaptis? Ar esame pasiruošę patikėti visą save – intelektą ir valią, protą ir širdį – Dievui? Ar mūsų universitetuose ir mokyklose tikėjimas yra „paliečiamas“? Tik taip iš tikro paliudijame prasmę to, kuo esame ir ką tvirtiname.

Iš šios perspektyvos galime įžvelgti, kad dabartinė „tiesos krizė“ įsišaknija „tikėjimo krizėje“. Tik per tikėjimą galime laisvai duoti savo sutikimą liudyti Dievą ir pripažinti jį jo apreikštos tiesos garantu. Tai dar viena priežastis, dėl kurios asmeninio artumo su Jėzumi Kristumi skatinimas ir bendruomeninis jo meilės ir tiesos liudijimas yra būtini katalikiškoms auklėjimo institucijoms.

Visi mes su nerimu stebime, tęsė popiežius Benediktas XVI, - sunkumą arba nenorą, kuriuos patiria daug asmenų kalbant apie atsidavimą Dievui. Tai sudėtingas reiškinys, apie kurį nuolatos mąstau. Gal kol bandėme pažadinti mūsų jaunuolių protą, užmiršome jų valią? To pasekmėje stebime kaip laisvės sąvoka iškraipoma. Juk laisvė nėra galėjimas būti laisvu nuo įsipareigojimo kažkam, tačiau galėjimas įsipareigoti už kažką. Tad autentiška laisvė nėra įgyjama atsitolinant nuo Dievo. Toks pasirinkimas reikštų užmiršti tiesą, kurios reikia, kad suprastume save pačius. Todėl, brangūs bendradarbiai, atsakomybė yra tarp jūsų jaunuolių pažadinti tikėjimo akto troškimą, padrąsinant juos įsipareigoti bažnytiniam gyvenimui, išplaukiančiam iš to tikėjimo akto. Čia laisvė pasiekia tiesos tikrumą. Pasirinkime gyventi pagal tokią tiesą mes gauname gyvenimo tikėjime pilnatvę, duotą mums Bažnyčioje.

Tad katalikiškas identitetas nepriklauso nuo statistikų. Taip pat negali būti prilygintas paskaitų ar pamokų turinio ortodoksijai. Reikia daug daugiau – kad visi studijų bendruomenės aspektai turėtų atgarsį bažnytiniame tikėjimo gyvenime.

Bažnyčios evangelizavimo misija, kurioje aukojimo institucijos tenka pamatinis vaidmuo, dera su pamatiniu tautos siekiu sukurti iš tikro žmogaus orumą atitinkančią visuomenę. Tačiau kartais abejojama dėl Bažnyčios įnašo į bendrą forumą vertės. Todėl svarbu prisiminti, kad tikėjimo ir proto tiesos neprieštarauja viena kitai. Bažnyčia tarnauja visai visuomenei, užtikrindama, kad ši liktų atvira galutinėms tiesoms. Remdamasi dieviška išmintimi, ji taip pat rodo kokie yra žmogaus moralumo ir etikos pamatai bei visoms visuomenės grupėms primena, kad ne praktika sukuria tiesą, tačiau tiesa turi tarnauti kaip praktikos pagrindas. Visiškai negrasinant teisėto skirtingumo tolerancijai, toks (Bažnyčios) įnašas apšviečia pačią tiesą, leidžiančią pasiekti konsensusą ir išlaikyti racionalią, patikimą bei garbingą viešą diskusiją. Panašiai Bažnyčia nenuilstamai teigia tokias esmines moralines kategorijas kaip teisingumas ir neteisingumas, be kurių viltis gali tik nykti, atveriant kelią šaltiems pragmatiniams naudos skaičiavimams, kuriems asmuo yra beveik tik idealios šachmatų lentos figūrėlė.

Anot popiežiaus, tiesos diakonija tampa ypač reikšminga visuomenėje, kurioje sekuliaristinė ideologija įterpia pleištą tarp tiesos ir tikėjimo. Šis padalijimas veda link tendencijos sulyginti tiesą ir pažinimą, ir priimti pozityvistinę pasaulėžiūrą, kuri, atmesdama metafiziką, neigia tikėjimo pamatus ir atmeta moralinės vizijos būtinumą. Tačiau tiesa yra daugiau už pažinimą: ji mus veda link gėrio atskleidimo. Tiesa kalba visam individui, kviečia mus atsakyti visa mūsų būtimi. Ši optimistinė vizija remiasi mūsų krikščionišku tikėjimu, nes šiame tikėjime yra duota „Logos“, kuriančiojo Dievo Proto, vizija. Evangelijos mylinti tiesa nėra tik „informatyvi“, faktinių duomenų komunikacija, tačiau „performatyvi“, kūrybinga ir keičianti gyvenimą. Krikščionys auklėtojai gali išvaduoti savo mokinius iš pozityvizmo ir pažadinti jų jautrumą tiesai, Dievui ir jo gerumui.

Bažnyčia su vis didėjančiu skaičiumi žmonių – ypač tėvų – dalijasi rūpesčiu dėl puikios žmogiškos formacijos. Kai niekas už individo yra pripažįstamas galutiniu, tada galutiniu sprendimo kriterijumi tampa „aš“ ir betarpiškų individo troškimų patenkinimas. Taip gali būti prarasti objektyvumas ir perspektyva, kurie išplaukia tik iš trancendentinės žmogaus asmens dimensijos. Tokio reliatyvistinio horizonto viduje auklėjimo tikslai redukuojami. Šiandien stebime kaip jaučiama tam tikra baimė „gėrio“ kategorijai, o nenutrūkstamas naujovių ieškojimas suvokiamas kaip laisvės realizavimas. Anot popiežiaus, esame liudininkai įsitikinimo, kad kiekviena patirtis yra vienodos vertės ir nenoro pripažinti klaidas bei netobulumą. Ypač nerimą kelia delikačios seksualinio auklėjimo srities redukcija į „rizikos išvengimo“ klausimą, net neužsimenant apie santuokinės meilės grožį.

Todėl reikia žadinti jaunuolius naudoti savo laisvę susietai su tiesa. Kai aistra tiesos vienybei ir pilnatvei bus pažadinta, jaunuoliai pajaus atradimą, kad klausimas apie tai, ką jie gali pažinti atveria juos dideliam laukui to, ką jie turėtų daryti.

Galiausiai popiežius paragino katalikus auklėtojus ir toliau atsidavusiai darbuotis, ieškoti tiesos, atidžiai stebėti tai, kad dedasi aplink, padėti jaunuoliams patirti harmoniją tarp tikėjimo, kultūros ir gyvenimo. Šventasis Tėvas kreipėsi ypač į vienuolijas, prašydamas jų neapleisti mokyklinio apaštalavimo. Būkite visi vilties liudytojai, maitinkite savo liudijimą malda, - sakė Šventasis Tėvas. (rk)