Tarptautinis seminaras Vatikane: „Nusiginklavimas, vystymasis ir taika“

Balandžio 11-12 dienomis Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos būstinėje Romoje vyksta tarptautinis seminaras tema „Nusiginklavimas, vystymasis ir taika – integralaus nusiginklavimo perspektyvos“.

„Integralaus nusiginklavimo“ sąvoka buvo pasiūlyta Bažnyčios socialinės doktrinos. Popiežius Jonas XXIII 1963 metais rašė (enciklikoje „Pacem in terris“), jog ginklavimosi sustabdymas ir turimos ginkluotės atsisakymas yra neįmanomas (ar beveik neįmanomas), jei nėra „nusiginkluojama“ pačiuose žmonėse, jei juose nėra išsklaidoma karo psichozė. Terminas „integralus nusiginklavimas“ nori pasakyti, kad nusiginklavimas turi būti dvejopas, vykti tiek materialiai, tiek žmonių širdyse ir protuose.

Šį terminą atspindi ir pati tarptautinio seminaro struktūra. Pirmoji studijų diena skirta etiniam nusiginklavimo apmąstymui, o antroji – ekonominiams ir juridiniams nusiginklavimo aspektams. Trečiojoje sesijoje aptariama kas galėtų realizuoti „integralų nusiginklavimą“. Čia kalbama ir apie religijų vaidmenį.

Kardinolas Renato Martino, Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas, penktadienio ryte atidarydamas seminaro darbus pabrėžė, kad sąvokos „nusiginklavimas“, „vystymasis“ bei „taika“ tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Jos turi būti atidžiai išstudijuotos, turi būti gerai suprasti ryšiai tarp politinių, techninių, ekonominių, juridinių elementų.

Kodėl Bažnyčia šiomis temomis domisi? Ne tam, kad siektų įsikišti į valstybių politiką, tačiau tam, kad tęstu Kristaus darbą: liudyti tiesą; gelbėti, bet ne smerkti.

Pasak kardinolo Martino, Bažnyčia negali pasiūlyti kaip techniškai išspręsti įvairius su nusiginklavimu, vystimusi ar taika susijusius klausimus. Tačiau ji gali skleisti integralų humanizmą, kuris nukreiptas į integralų žmogaus ir visuomenės vystimąsi. Būtent iš tokios perspektyvos nusiginklavimas ar taika įgyja etinę ir religinę dimensiją, nebėra tik techninės problemos.

Kalbant apie nusiginklavimą, Bažnyčios socialinė doktrina pateisina tokį apsiginklavimo lygį, kurio būtinai reikia teisėtam apsigynimui (tačiau toks pateisinimas negalioja, pavyzdžiui, branduoliniams ginklams dėl jų viską beatodairiškai naikinančio poveikio). Bet ginklų kaupimas ar laisva prekyba jais, tarsi bet kokia kita preke, moraliai nepateisinama.

Nukreipiant žvilgsnį į vystimąsi ir taiką, Bažnyčia tai mato kaip dvi tos pačios monetos puses. Plačiai nuskambėjo Pauliaus VI enciklikoje „Populorum Progressio“ pavartota parabolė „Išsivystimas yra taikos vardas“. Čia vėl, galvoje turimas ne tik materialinis išsivystymas. Pastarasis turi žengti koja kojon su tam tikru humanizmu, moraline pažanga, su taikos kultūra, kuri yra pati geriausia konflikto prevencija. Religijos gali atlikti reikšmingą vaidmenį skleidžiant tokios kultūros pedagogiką.

Vyskupas Giampaolo Crepaldi, kardinolo Martino artimiausias bendradarbis Taikos ir teisingumo taryboje, įvardino kelias problemas, keliančias didžiausią nerimą.

Visų prima, tau augančios ir perdėtos išlaidos valstybių ginklavimuisi. Vienintelė išimtis - „Oslo procesas“, kuriame dalis valstybių pareiškė valią atsisakyti kasetinių bombų, dėl jų baisaus ir beatodairiško poveikio ne tik kariams, bet ir civiliams, ne tik konflikto, bet ir pokonfliktiniu periodu.

Antra, civilinės ir karinės ekonomikų persidengimas: sklidimas tokių prekių ir žinių, kurias galima panaudoti ne tik taikiai, bet ir kariškai.

Trečia, antinomija tarp tarptautinės politikos prieš terorizmą ir valstybių ginklavimosi. Iš vienos pusės valstybės ėmėsi griežtų priemonių prieš terorizmą, grasinantį tarptautinio saugumo pusiausvyrai, tačiau tuo pat metu vardan saugumo didinamais arsenalais ir stiprinamais kariniais aparatais šalys silpnina tarptautinio saugumo pusiausvyrą.

Ketvirta, be abejo teigiamas fenomenas yra tai, kad valstybės vysto civilinį biologinį, cheminį ir branduolinį sektorius, tačiau neigiama yra tai, kad koja kojon žengia ir karinės programos tuose pačiuose sektoriuose.

Penktas punktas susijęs su ankstesniu – tai biologinių, cheminių ar branduolinių sektorių stebėjimo bei kontrolės susilpnėjimas, nekalbant apie tuos atvejus, kai kontrolės iš viso nėra arba kai ta kontrolė diskredituojama, mat vienų valstybių akyse tampa kitų valstybių politikos įrankiais.

Šeštas punktas – techninio-mokslinio progreso naudojimas tarptautinių normų aplenkimui. Kitaip tariant, sukūrimas tokių techniškai išvystytų ginklų, kurie formaliai nepapuola į tarptautinės humanitarinės teisės ir tarptautinių sutarčių apibrėžimų ar kriterijų rėmus. Čia taip pat reikia kalbėti apie karinę hegemoniją mokslo ir technologijos atžvilgiu: praeitis iliustruoja kokios grėsmės kyla kai kariniams tikslams yra palenkiamas mokslas ir technika, kai pastarieji tampa tik instrumentais ginklų konstravimui. (rk)