Trečiasis Velykų Sekmadienis

Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.

Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24, 13–35)



ŠVIESOS DOVANA, Mons Adolfas Grušas



Tai, kas atsitiko dviem mokiniams, keliaujantiems į Emausą, tikrai yra išskirtinis atvejis. Ko gero, niekam nepasitaikė gyvam žmogui pasakoti apie jo paties laidotuves ir, priedo, dar priekaištauti, kad savo mirtimi jis nuvylė bičiulius.

- Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu? – klausia juos Išganytojas.

Jei toks klausimas būtų užduotas mums, ko gero, negalėtume pasakyti kažką daugiau, nei tie du išsigandę ir nusivylę mokiniai.

Taip yra todėl, kad mes labai daug kalbame apie mirtį, savo gyvenimą Viešpačiui pristatydami, kaip juodą situaciją be išeities, tarsi pamiršę, jog Jis pats save pavadino “pasaulio šviesa”. Mūsų kalbos – tai blankus, pralaimėjimų, nusivylimų, karčių patyrimų sąrašas. Mūsų maldos – tai dažniausiai “blogos naujienos”, kurias manome privalą pranešti Tam, kuris mums atnešė “linksmą naujieną”.

Ar iš tiesų mes nebeturime nieko gražaus, linksmo ir paguodžiančio, apie ką galėtume papasakoti savo Dievui? O gal esame iš tarpo tokių žmonių, kurie jaučia keistą sadistišką malonumą, kalbėdami apie blogį ir reikalaudami, kad jį pašalintų kažkas kitas, bet tik jokiu būdu ne jie patys?

- Mes tikėjomės...- skundžiasi mokiniai.- Dabar po viso to jau trečia diena...

Štai kiek laiko tetrunka mūsų viltis!

Mes nemokame ir nenorime mokėti už mums brangius idealus. Menkiausias susidūrimas su sunkumais griauna visą vertybių sistemą. Nemokame tyliai nukęsti, reikalaujame, kad mūsų pastangos nedelsiant būtų įvertintos, apibertos pagyrimais ir triumfuotų. Tik čia matome viso gyvenimo prasmę, tik čia sudedame savo viltis, nesuvokdami, jog viltis, nesiekianti toliau kasdienybės, iš tiesų tėra žmogiškas išskaičiavimas, “kūno išmintis”, banalus biurokratinis balansas.

Jei nemokame žvelgti plačiau, netenka stebėtis, kad kliūtys uždengia mūsų žvilgsnį, o pasitaikiusios nesėkmės, nesupratimas, atstūmimas verčia prabilti apie blogį ir neviltį. Tamsiame tunelyje neįžvelgiame šviesos, kuri užlieja mūsų akis tik po šio neišvengiamo ir kankinančio išmėginimo, ir ne iš vieno žmogaus lūpų ir širdies veržiasi šauksmas: Pasilik su mumis! Jau vakaras arti...

Tas vakaras baugina dvasią, ir mes šaukiamės Viešpaties, kad šis padėtų nugalėti į širdį besiveržiančią sutemą.

Kaip tik apie tai mums ir kalba Velykos.

Jis užsuko pas juos...

Dievas, atėjęs į pasaulį, visuomet lieka drauge su mumis. Jį galime sutikti mūsų miestų gatvėse. Jis keliauja paslapčia, kaip vienas iš mūsų. Jis yra mus sutinkančių žmonių veiduose. Mums tik reikia Jį atpažinti ir suprasti, kad kaip tik per tuos žmones Jis neša mums ne sielvartą ir liūdesį, bet meilę ir gyvenimą. Kiekvienas žmonių susitikimas gali tapti susitikimu su amžinai Gyvuoju Dievu, su Prisikėlusiuoju, kiekvienas susitikimas gali būti nauju apsireiškimu.

Velykos iš tiesų yra šviesos dovana.

Kuomet Viešpats atėjo į pasaulį, kaip kūdikis, pasaulis jo nepažino.

Tą pačią nuodėmę dažnai kartojame ir mes, kai jaučiamės turį teisę skųstis savo amžinu vėlavimu, nerangumu gėriui, nesugebėjimu atpažinti žmonėse Dievo.

Jei į širdį įsėlina vakaras, reiškia, kad dėl to esame kalti tik mes patys.