Benediktas XVI: jei seneliai yra vertingas visuomenės resursas, tai darykime tai atitinkančius pasirinkimus

Šeštadienį popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmė Popiežiškosios šeimos tarybos plenarinės asamblėjos dalyvius. Šventasis Tėvas savo prakalboje pateikė pastabas apie asamblėjos nagrinėtą temą – senelius ir jų vaidmenį visuomenėje, šeimoje bei Bažnyčioje.

Anot popiežiaus, Bažnyčia visada skyrė seneliams išskirtinį dėmesį, pripažindama jų didelį turtingumą žmogiškoje ir socialinėje, religinėje ir dvasinėje sferose. Šventasis Tėvas priminė, kad jo pirmtakai popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II daug kartų yra išreiškę savo pagarbą taip vadinamajam „trečiajam amžiui“, einančiam po jaunystės ir po vidurinio amžiaus.

Jonas Paulius II didžiojo 2000-ųjų metų jubiliejaus proga šv. Petro aikštėje surengtame susitikime su „trečiojo amžiaus“ tikinčiaisiais sakė: „nepaisant su amžiumi atsiradusių apribojimų, jaučiu gyvenimo skonį. Ačiū už tai Viešpačiui. Yra gražu galėti iki pat galo atiduot jėgas už Dievo karalystę“.

Popiežius Benediktas XVI trumpai apžvelgė senelių vaidmenį Bažnyčioje, visuomenėje praeityje ir šiandien, paminėdamas kai kuriuos radikalius pokyčius.

Praeityje, - sakė Šventasis Tėvas, - senelių vaidmuo buvo svarbus šeimos gyvenime ir augime. Netgi ir gana sename amžiuje jie būdavo kartu su vaikais, anūkais ir kartais proanūkiais, rodydami kasdieninio aukojimosi ir atsidavimo pavyzdį. Buvo liudininkai asmeninės ir bendruomeninės istorijos, išlikusios jų atmintyje ir išmintyje.

Šiandien ekonominė ir socialinė evoliucija nulėmė gilius pokyčius šeimų gyvenime. Seni žmonės, seneliai atsidūrė „stovėjimo aikštelės zonoje“. Kai kurie suvokia, kad tapo svoriu šeimoje ir todėl mieliau gyvena vieni arba specialiuose namuose, su visomis pasekmėmis, kurios išplaukia iš tokio pasirinkimo.

Be to iš įvairių pusių stebime pasireiškiant „mirties kultūrą“, kuri veikia taip pat „trečiąjį amžių“. Su augančiu primygtinumu siūloma tam tikras sunkias situacijas spręsti eutanazijos pagalba. Tačiau senatvė, su visomis jos problemomis, susietomis su šeimyniniu ir socialiniu modernaus vystymosi kontekstu, turi būti įvertinti tiesos apie žmogų, šeimą ir bendruomenę šviesoje. Visada reikia stipriai reaguoti prieš tai, kas dehumanizuoja visuomenę. Parapijų ir vyskupijų bendruomenės neturi likti abejingos šioms problematikoms, jos turi ieškoti būdų kaip atsiliepti į dabartinius senelių poreikius. Jau yra bažnytinės asociacijos ir judėjimai, kurie dirba šioje svarbioje srityje. Reikia būti vieningiems, kad įveiktumėme kiekvieną išstūmimą į visuomenės pakraščius. Individualistinio mentaliteto esame sukrėsti visi, ne tik senyvi žmonės. Jei seneliai, kaip dažnai kalbama, yra brangus visuomenės resursas, tai reikia daryti nuoseklius pasirinkimus kuriais tikrai parodytumėme kaip juos vertiname.

Tegrįžta senelių liudijimas Bažnyčioje, visuomenėje ir šeimoje. Pastarojoje seneliai teliudija ištikimybę, vienybę, iš meilės kylantį džiaugsmą gyventi. Naujieji šeimos modeliai ir reliatyvizmas susilpnino šias šeimai svarbias vertybes. Kodėl, kovojant su šeimos krize, seneliai negalėtų tapti vienu iš ataskaitos taškų? Negalime planuoti ateities neatsižvelgdami į reikšmingas praeities patirtis, dvasinius ir moralinius pamatus. (rk)