Kardinolo Audrio J. Bačkio kalba Laterano bazilikoje

DIEVO GAILESTINGUMO SLĖPINYS – BAŽNYČIOS TURTAS

Labai džiaugiuosi galėdamas kreiptis į tikinčiuosius, praktikuojančius pamaldumą į Dievo Gailestingumą, iš viso pasaulio į Romą susirinkusius dalyvauti pasauliniame apaštaliniame Gailestingumo kongrese.

Priimame popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris Dievo Gailestingumą iškėlė į Bažnyčios ir pasaulio gyvenimo centrą, palikimą. Turime jam dėkoti už tai, kad vėl sugrąžino mus prie pagrindinės krikščioniškosios naujienos mums padėdamas atskleisti atpirkimo slėpinį: Dievas yra Meilė, o Meilė yra Gailestingumas. „Bažnyčia gyvena autentišką gyvenimą, išpažindama bei skelbdama gailestingumą – nuostabiausią Kūrėjo bei Atpirkėjo savumą – ir vesdama žmones prie Išganytojo gailestingumo versmių, kurias ji saugo ir dalija“ (Dives in Misericordia, 13). Jonas Paulius II nurodė Gailestingumą kaip apaštalinę visos Bažnyčios programą. „Dievo Gailestingumas yra šviesa, kuri turi nušviesti trečiojo tūkstantmečio žmonių kelią“.

Popiežius Benediktas XVI tęsia savo pirmtako mokymą kviesdamas mus eiti Jono Pauliaus II nurodytu keliu. Benediktas XVI sako: „Tik Jėzuje įsikūnijęs Dievo Gailestingumas gali pasaulyje atkurti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio, pradėdamas nuo mažojo pasaulio – žmogaus širdies“ (Viešpaties Angelas, 2007 m. vasario 23 d.).

Kai kas galėtų paklausti: „Kodėl Vilniaus arkivyskupas atvyko kalbėti apie Dievo Gailestingumą?“

Priežastis glūdi istorijoje. Pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo dailininko Eugenijaus Kazimirovskio nutapytas 1934 m. pagal sesers Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus ir jai nuolat prižiūrint. Pirmą kartą šis paveikslas viešai pagerbtas 1935 m. Aušros Vartų koplyčioje, kur nuo amžių saugomas stebuklingas Gailestingumo Motinos paveikslas, Velykų penktadienio, šeštadienio ir sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius pasaulio Atpirkimo metus. Paskutinė tridienio diena – Atvelykio sekmadienis. Šia proga sesers Faustinos nuodėmklausys kunigas M. Sopočko sakė pamokslą apie Dievo gailestingumą. Sesuo Faustina, džiaugsmo kupina širdimi dalyvavusi pamaldose, dienoraštyje rašė girdėjusi balsą, kuris sakė: „Ši šventė išėjo iš mano gailestingumo vidaus ir yra įtvirtinta mano norų gelmėse. Kiekviena siela, tikinti ir pasitikinti mano gailestingumu, patirs jį “(Dienoraštis, 420).

Galime sakyti, kad tai buvo pirmoji Jėzaus norėta Dievo Gailestingumo šventė. Ją Didžiojo 2000 metų Įsikūnijimo jubiliejaus metais įsteigė Jonas Paulius II.

Gailestingojo Jėzaus paveikslas, įvairiose vietose slėptas antrojo pasaulinio karo metais ir sovietams okupavus Lietuvą, stebuklingai išliko nesugadintas. 1986 m., po daugelio klajonių, jis sugrąžintas į Vilnių. Piligrimams vis gausiau jį lankant, nuo 2005 m. viešai išstatytas Dievo Gailestingumo šventovėje.

Šiandien pasaulyje paplitę įvairūs Gailestingojo Jėzaus paveikslai. Kiekvienas paveikslas yra ženklas, arba, pasak sesers Faustinos, „indas, su kuriuo žmonės turi ateiti malonių prie gailestingumo šaltinio“ (Dienoraštis, 137). Šie ženklai byloja mums apie Dievo, kuris yra Gailestingumas, veidą ir padeda jį atrasti. Pagal šv. Faustinos nurodymus nutapytas paveikslas ypač iškalbingas, gyvai į mus prabylantis.

Kontempliuodami šventą prisikėlusio Kristaus, kuris laimindamas tiesia virš mūsų dešinę ranką, o kairiąja liečia atvertą šoną, iš kurio trykšta kraujas ir vanduo, galime išgyventi prisikėlusio Kristaus susitikimą su apaštalu Tomu, kuris ne tik atsisako patikėti kitų apaštalų liudijimais, bet ir reikalauja įrodymų: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Pasak šv. Augustino, Tomo abejonė mums naudingesnė nei kitų apaštalų tikėjimas. Viešpats jam pasirodo asmeniškai, kviečia išvysti savo akimis ir paliesti. „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Tai stiprus priekaištas Tomui už jo netikėjimą. Bet dar labiau tai prisikėlusiojo Jėzaus kvietimas, skirtas visiems tikintiesiems, mums visiems, visų laikų žmonėms: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29).

Žvelgdami į Gailestingojo Jėzaus paveikslą, į Jo pervertą šoną, iš kurio ištrykšta kraujas ir vanduo, iškart prisimename Jo skausmingąją kančią ir atsiliepiame į Evangelijos kvietimą tikėti Dievo Sūnų, kuris apreiškia gailestingojo Tėvo meilę. Ši tvirto tikėjimo, visiško pasitikėjimo Jėzumi nuostata yra būtina pamaldumo į Dievo Gailestingumą sąlyga. Šiuo pamaldumu esame kviečiami sustiprinti tikėjimą Jėzumi Kristumi ir tuo, kad Bažnyčia mus apkabina per Dievo žodžiu maitinamą maldą ir sakramentus.

Malda

Visi mėgstame melstis Gailestingumo vainikėlį, kurį pats Jėzus išmokė šv. Faustiną, pažadėdamas suteikti daug malonių jį besimeldžiančioms sieloms. „Sielas, kurios kalbės šį vainikėlį, mano gailestingumas apglėbs gyvenime, o ypač mirties valandą“ (Dienoraštis, 754).

Ši malda yra kvietimas gilintis į Jėzaus Kristaus kančią, ypač į Jo atsidavimą Tėvui mirties akimirką, trečią valandą, t.y „didžiulio gailestingumo visam pasauliui valandą“ (Dienoraštis, 1320).

Visomis maldomis ir maldingomis su Dievo Gailestingumo kultu susijusiomis praktikomis apkabiname visą pasaulį, solidarizuojamės su visais broliais ir seserimis. Šiuo pamaldumu esame praturtinami, naujai nušviečiamas Dievo Gailestingumo slepinys, bet neišsemiamas beribis Bažnyčios turtas.

Idant vis giliau skverbtumės į Dievo Gailestingumo slėpinį, norėčiau paraginti visus maitinti tikėjimą Dievo žodžiu, su atnaujinta meile dalyvauti Šv. Mišiose, atrasti Dievo atleidimo džiaugsmą priimant Susitaikinimo sakramentą ir mokytis Marijos, Gailestingumo Motinos mokykloje.

Dievo žodis

Skaitydami ir apmąstydami Dievo žodį atrandame visą Išganymo planą nuo pasaulio sukūrimo iki įsikūnijimo ir atpirkimo.

Visame Šventajame Rašte Dievo Gailestingumas nusakomas nuostabiais įvaizdžiais pradedant nuo vyro ir moters, kuriais Kūrėjas žavisi, sukūrimo: „Tai buvo labai gera“. Sukūrimas įvyksta tik dėl veltui duodamos, nieko sau neprašančio, tik atsiduodančio Dievo meilės. Šv. Ambroziejus yra gražiai pasakęs: „Dievas sukūrė žmogų, kad turėtų, kam atleisti“. Kurdamas iš meilės Dievas gali apreikšti, kaip stulbinančiai Jis myli ir koks beribis yra Jo atleidimas net ir pačia didžiausia brangiausiojo Sūnaus kraujo kaina.

Senajame Testamente Dievo Gailestingumas šlovinamas nuostabiais posakiais.

Apie Dievo Gailestingumą kalbama kaip apie neatšaukiamą Dievo meilę. Dievas ištikimai laikosi savo pažado, ištikimai myli žmogų. Meilė didesnė už nuodėmę, silpnumą, neištikimybę. Meilės skatinamas Dievas visada pasirengęs atleisti išrinktajai tautai, dažnai nuo Jo atsitolinančiai. Nepaisydamas tautos neištikimybės ir atsimetimo, Dievas ištikimai laikosi savo pažado. Štai kaip pranašo Ezekielio lūpomis Viešpats kalba apie savo Gailestingumą: „Tačiau manoji akis buvo jiems gailestinga, jų nesunaikinau, – galo jiems dykumoje nepadariau“ (Ez 20, 17)

Psalmininkas nepaliauja šlovinęs didžiulio Viešpaties Gailestingumo: „Atlaidus ir gailestingas yra Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo. Geras Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams“ (Ps 145, 9). Visoje psalmėje, prisimenant gailestingą Dievo gerumą, atpasakojamas Dievo kūrimas, išrinkimas ir globa: „Dėkokite Viešpačiui, nes jis yra geras, nes jo ištikima meilė amžina“ (Ps 136).

Viešpaties Gailestingumas pasirodo konkrečiais Viešpaties gailestingumo, gydymo ir pagalbos veiksmais. „Jis tas, kuris atleidžia visas tavo nuodėmes, ir išgydo visas tavo ligas, jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės ir apsupa tave meile ir gailestingumu“ (Ps 103, 3)

Pranašų knygose Dievo gerumas ir Gailestingumas atskleidžiamas švelnios motinos meilės įvaizdžiais: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“ (Iz 49, 15)

Naujasis Testamentas taip pat yra nuolatinis Dievo Gailestingumo savo tautai per įsikūnijusio Sūnaus užantspauduotą Naująją Sandorą priminimas.

Įsikūnijimo slėpinys yra Dievo Gailestingumo darbas ir pasirodymas atsiunčiant į pasaulį savo Sūnų. Pats Jėzus įkūnija Dievo Gailestingumą. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Jėzus yra Dievo Gailestingumas.

Evangelijoje gausu pasakojimų, koks gailestingas Jėzus į besikreipiantiems. Iš Jėzaus susitikimų su žmonėmis susidaro įspūdis, kad Jis pirmenybę teikia tiems, kuriems reikia gailestingumo: nusidėjėliams, raupsuotiesiems, akliesiems, paralyžiuotiesiems, luošiams, moterims, svetimšaliams ir netgi priešams. Prisiminkime susitikimą su atgailaujančia nusidėjele, kuriai atleistos gausios nuodėmės, nes ji labai tikėjo ir labai pamilo (Lk 7, 36–50). Visi prisimename gražiuosius žodžius apie gailestingumą Luko Evangelijoje apie sūnų palaidūną, kurį gailestingasis tėvas apkabina, ir apie pradingusią bei atrastą avį. Regis, pats Dievas džiaugiasi galėdamas būti gailestingas. „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 6). Visa tai mums atskleidžia Gailestingojo Jėzaus veidą.

Dievo Gailestingumo viršūnė – Jėzaus Kristaus atpirkimo, kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinys. Būtent iš meilės Tėvas, visada ištikimai laikydamasis savo pažado, siunčia į pasaulį savo Sūnų. Iš meilės Kristus aukojasi Tėvui, kad atpirktų nusidėjusią žmoniją. Iš meilės Jėzus sutinka būti ištikimas iki mirtes, priešindamasis nuodėmei ir žmonių neištikimybei. Šv. Paulius rašo: „Dievas parodė mums savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Iš meilės prisikėlęs Kristus duoda Bažnyčiai Šventąją Dvasią ir dievišką galią atleisti nuodėmes (Jn 20, 22–23). Prisikėlęs Kristus yra tikras Dievo Gailestingumo įsikūnijimas, gyvas, istorinis, gelbstintis ir eschatologinis ženklas. „Eschatologiniame visa ko atbaigime gailestingumas pasirodys kaip meilė, o šiandienėje žmogaus istorijoje, kuri drauge yra nuodėmės ir mirties istorija, meilė turi virš visko reikštis ir išsipildyti kaip gailestingumas. Kristaus mesijinė programa – gailestingumo programa – tampa jo tautos, Bažnyčios, programa“ (Dives in Misericordia, 8). Tikėti Dievą – tai tikėti Gailestingumu. Jėzus Kristus – kaip gražiai yra pasakęs vienas teologas – yra Dievo Gailestingumo sakramentas. „Kryžiumi Dievas žemiausiai nusilenkia prie žmogaus, prie to, ką žmogus – sunkiausiomis ir skausmingiausiomis valandomis – vadina savo nelaiminga dalia. Kryžiumi amžinoji meilė tarytum prisiliečia prie skaudžiausių žmogaus žemiškosios egzistencijos žaizdų“ (Dives in Misericordia, 8).

Iš patirties žinome, kad giliausios blogio šaknys slypi nuodėmių liūne. Mirdamas ant kryžiaus Kristus leidžia mums suprasti, kad už nuodėmę ir mirtį stipresnė yra meilė „visuomet pasirengusi pakelti ir atleisti, visada pasirengusi eiti pasitikti sūnaus palaidūno“ (Dives in Misericordia, 6).

Eucharistija

Dievo Gailestingumo apreiškimas, kurio viršūnė – Jėzaus Kryžius ir Prisikėlimas, kasdien sudabartinamas Eucharistijoje, kuri yra Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo minėjimas.

Eucharistija – tai meilės dovana, kurią Kristus paliko Bažnyčiai. Jėzus išties yra tarp mūsų kaip kelionėje mus stiprinanti Gyvoji duona. Tai gyva mistinio Kūno ir Galvos bendrystė.

Melsdamiesi Gailestingajam Jėzui turime dvasiškai artėti prie Dievo Gailestingumo versmių ir taip geriau suprasti, kas yra Eucharistija, kurioje telpa visi Bažnyčios dvasiniai turtai, t.y. Kristus, mūsų Pascha. Eucharistijoje Kristus mus pasitinka ir padaro savo Kūno ir Kraujo dalininkais, kad visi taptume vienas kūnas. Iš Eucharistijos semiamės jėgų nešti Gailestingumą visam pasauliui, kad jis taptų žmoniškesnis ir vis labiau atsivertų Tėvo meilei.

Šventoji Faustina Dienoraštyje mums atskleidžia savo paslėptąjį gyvenimą – ji gyvena nuolat bendraudama su Eucharistiniu Jėzumi, karštai trokšdama priimti Jį Komunijoje ir adoruoti Švč. Sakramente. „Švenčiausiajame Sakramente palikai mums savo gailestingumą“ (Dienoraštis, 1748).

Sesuo Faustina gyvena susivienijusi su Eucharistijoje esančiu Jėzumi ir išsako tai jaudinančiais žodžiais: „Jėzau, kai ateini pas mane šv. Komunijoje – Tu, kuris teikeisi apsigyventi su Tėvu ir Šventąja Dvasia mažame mano širdies danguje, – stengiuosi visą dieną būti su Tavimi, nepalieku Tavęs vieno nė akimirkai (Dienoraštis, 486).

Kaip labai šv. Faustina mėgo adoruoti Švč. Sakramentą! Kad tai suprastum, reikia perskaityti, kaip ji garbindavo Viešpatį: „Šv. Ostija, kurioje sudarytas Dievo gailestingumo testamentas mums, o ypač nusidėjėliams <...> versme gyvojo vandens, tyriausios meilės ugnie, vaiste nuo visų mūsų negalių. Šv. Ostija, vienintele mūsų viltie per visas kančias ir gyvenimo sunkumus, per tamsą ir vidines bei išorines audras gyvenime ir mirties valandą, nepasisekimų ir abejonių metu, tarp melo ir išdavysčių“ (Dienoraštis, 356). Ši gyriaus giesmė baigiama atsiduodant su visišku pasitikėjimu, net ir tuomet, kai gyvenimo sunkumai viršija jos jėgas. „Visa mano sielos stiprybė plaukia iš Švenčiausiojo Sakramento. Visas laisvas akimirkas praleidžiu su Juo kalbėdamasi, Jis yra mano Mokytojas“ (Dienoraštis, 1404).

Atgailos ir Susitaikinimo sakramentas

Žvelgdami į Gailestingąjį Jėzų taip pat galime išgyventi vieną iš Velykų laiko vakarų, kai prisikėlęs Kristus pasirodo apaštalams Tomui nesant su jais. Jėzus atsistoja viduryje ir juos sveikina: „Ramybė jums!“. Paskui parodo jiems rankas ir šoną (žr. Jn 20, 10 – 20) ir patiki misiją tęsti savo darbą: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22 – 23).

Manau, kad Atgailos ir Susitaikinimo sakramentas yra viena gražiausių Dievo Gailestingumo išraiškų, Dievo dovana Bažnyčiai. Šis sakramentas – tai mistinis Dievo Gailestingumo ir nusidėjėlio žmogaus susitikimas. Galbūt būtent čia, labiau nei kur kitur, reikia žmogaus ir Dievo bendradarbiavimo. Per Atgailos sakramentą Kristus nori mūsų pasigailėti ir labai prašo pasitikėti Jo Meile, galinčia keisti mūsų gyvenimą. Toks pasitikėjimas atveria duris atleidimui. Dievas prašo pasitikėjimo ir siūlo atleidimą. Jis tiesiog ieško nusidėjėlio kaip pražuvusios avies, kad galėtų dovanoti jam savo Gailestingumą. Dievas niekada nenusivilia ir visada atleidžia, kai į Jį kreipiamasi su pasitikėjimu.

Drįstu teigti, kad Gailestingumas yra Dievo meilė, kuri pasilenkia, nusižemina ir prisitaiko prie nusidėjėlio. Dievo Gailestingumas susitinka su žmogaus varganumu. Visas Gailestingumas yra Dievo. Visa menkystė yra mūsų. Bet Gailestingumas viršija mūsų menkumą: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20).

Kas atranda Dievo Gailestingumą, pradeda žengti atsivertimo keliu, kad galėtų pulti į Gailestingojo Tėvo glėbį. Pažindami Dievo Gailestingumą ir juo pasitikėdami žmonės gali vėl atrasti tikrąją Atgailos ir Susitaikinimo sakramento prasmę. Išdrįsti galvoti apie susitikimą tarp žmogiškos menkystės ir Dievo Gailestingumo.

Galbūt tai yra tas sakramentas, kuriuo geriausiai patenkinami šiuolaikinio žmogaus, trokštančio meilės ir gailestingumo, tačiau bijančio Dievo teisingumo, poreikiai. Šį sakramentą, dažnai priimamą ištikus krizei, galima naujai atrasti per Gailestingumo slėpinio pažinimą.

Sutaikinimo tarnystę atliekantiems kunigams popiežius Benediktas XVI neseniai sakė, kad dėl nuodėmės paklydusiam žmogui „šiandien reikia padėti patirti <…> Dievo švelnumą atgailaujantiems nusidėjėliams, kuris, išryškinant Dievo jautrumą, vaizduojamas daugelyje Evangelijos epizodų“ (2008 m. kovo 7 d. kalba Apaštalinio penitenciariumo kurso dalyviams).

Marija Gailestingumo motina

Jei norime šiandien eiti pasitikėjimo Dievo Gailestingumu keliu, žvelkime į Mariją. Enciklikoje Dives in Misericordia Jonas Paulius II nuostabiai apmąsto Dievo Motinos vaidmenį Atpirkimo slėpinyje.

Marija yra toji, kuri unikaliai pažino, priėmė ir patyrė Dievo gailestingumą. Marija visiškai pasitikėdama atsidavė Dievo Gailestingumui. Gyvendama glaudžiai susivienijusi su Jėzumi, stovėdama Kryžiaus papėdėje ir tardama savo lemtingąjį fiat, ji dalyvavo Dievui iki galo apreiškiant savo meilę per Sūnaus kančią ir mirtį . „Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo Gailestingumo slėpinys. Ji žino, kiek tai kainavo, kokia didelė ta kaina. Ta prasme vadiname ją Gailestingumo Motina“ (Dives in Misericordia, 9). Ant Kryžiaus Kristus patikėjo mums savo motiną. Marijos motinystė tęsiasi iki šių dienų ir iki laikų pabaigos. Toji, kuri pažino Dievo Gailestingumą, nepaliauja motiniška širdimi ypač jautriai skleisti jį pasaulyje tiems, kurie lengviau priima gailestingąją motinos meilę.

„Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29). Marija yra tikinčiųjų motina. Ji visada tikėjo, net matydama savo Sūnų mirštantį ant kryžiaus, ir mums padeda tikėti. Mergelė Marija yra toji, kuri klausė Dievo žodžio ir jį vykdė. Ji veda mums prie savo Sūnaus Eucharistijoje. Ji yra nusidėjėlių globėja, padedanti prisiartinti prie Gailestingojo Dievo, visada pasirengusio atleisti.

Man brangi mintis, kad sesuo Faustina labai mylėjo Vilniuje gerbiamą Gailestingumo Motiną. Nuo čia sesuo Faustina pradėjo skleisti pamaldumą į Dievo Gailestingumą. Tai ne atsitiktinumas. Gailestingumo Motina Marija mums padeda prisiartinti prie Įsikūnijusio Gailestingumo, savo Sūnaus Jėzaus. Gailestingumo Motina ima už rankos visus tikinčiuosius, kurie jos ieško. Sub tuum praesidium confugimus – Tavo globa pasitikime, šventoji Dievo Motina.

„Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso“ (Lk 1,50). Šiandien ši giesmė gali tapti ir mūsų giesme, jei kartu su Dievo ir mūsų Motina Marija priimsime Bažnyčios mums siūlomą Dievo Gailestingumo turtą.

Roma, 2008 m. balandžio 3 d.