Popiežius Benediktas susitiko su Saleziečių kongregacijos generalinės kapitulos dalyviais

Pasibaigus Saleziečių kongregacijos generalinei kapitulai, jos dalyvius priėmė popiežius Benediktas XVI.

Savo kalboje Šventasis Tėvas išreiškė keletą pastabų, aktualių Kapitulos dalyviams ir visai Saleziečių kongregacijai.

Kalbėdamas apie saleziečių tapatybę, kurios, beje, atnaujinimui ir permąstymui buvo skirta daug dėmesio Kapitulos darbuose, popiežius išreiškė įsitikinimą, kad platus saleziečių judėjimas priklauso nuo pasišventusių asmenų sudaromo branduolio, kaip to norėjo ir pats kunigas Bosco, saleziečių įkvėpėjas. Iš to išplaukia, kad salezietiško identiteto stiprinimas sutampa su stiprinimu pašvęstojo gyvenimo. O tam, kad pastarasis būtų gyvas, jo centre turi būti Kristus, karšta meilė Jam.

Pakartodamas jau keletą kartų kitomis progomis išsakytas pastabas, Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į sekuliarizacijos procesą, kuris skverbiasi taip pat ir į pašvęstojo gyvenimo bendruomenes, padarydamas jų evangelinį liudijimą silpnu, sielovadinę veiklą neveiksminga, o pašaukimą – trapiu. Todėl vyresnieji turi atidžiai stebėti savo bendruomenių gyvenimo būdą ir padėti savo broliams nepasimesti, iš tikro išgyventi savo pašaukimą. Popiežius paragino saleziečių dvasingumą maitinti Dievo Žodžiu ir liturgija, kasdienine „lectio divina“, kartu su bendruomene švenčiama Eucharistija.

Anot popiežiaus, kunigas Bosco, saleziečių steigėjas, yra spindintis apaštalinės aistros paženklinto gyvenimo pavyzdys. Be meilės Dievui, jis savo sekėjams perduoda taip pat neprilygstamos sielos vertės bei iš to išplaukiantį aštrų nuodėmės suvokimą.

Kunigo Bosco aistrą „gelbėti sielas“ reikia maitinti kiekvieno saleziečio širdyje. Tada jam nebebus taip baisu su drąsa pasukti į pačius sunkiausius sielovadinės veiklos barus jaunimo, ypač materialiai ir dvasiškai skurdžiausio, naudai.

Pabrėždamas jaunimo auklėjimo darbo sunkumą ir atsakingumą, tam tikrą auklėjimo krizę, popiežius kalbėjo, kad šios krizės svarbiausias aspektas yra drąsos, nusivylimo jausmas šiandienos sunkumų akivaizdoje, apėmęs daug auklėtojų ir ypač tėvus bei mokytojus.

Anot Šventojo Tėvo, auklėjimo krizės šaknis yra pasitikėjimo gyvenimu krizė, galų gale, nepasitikėjimas Dievu, kuris mus pašaukė į gyvenimą.

Popiežius Benediktas XVI patarė savo klausytojams, saleziečių vyresniesiems, rūpintis ir šeimų sielovada. Šeimų sielovada yra kelias į jaunimo sielovada.

Be abejo, tokiai daugybei uždavinių atlikti būtinai reikia solidžios formacijos. Bažnyčiai reikia asmenų su giliu tikėjimu, su atnaujintu kultūriniu pasiruošimu, su dideliu žmogišku jautrumu ir sielovadiniu jausmu. Todėl narių formacija turi būti vienas iš saleziečių prioritetų, savo kalbos pabaigoje pažymėjo Šventasis Tėvas. (rk)