Indijos valstijoje priimtas religijos laisvę varžantis įstatymas

Indija pagal politinę santvarką yra didžiausia pasaulyje demokratinė valstybė, turinti virš milijardo gyventojų ir šiuo požiūriu atsiliekanti tik nuo Kinijos.

Nuo pat savo istorinių ištakų demokratijos santvarka žengė koja kojon su žmogaus teisių sistemos plėtojimusi. Šiandien demokratija ir žmogaus teisės taip glaudžiai susijusios, kad nors ir nesutampa, tačiau yra tapusios beveik sinonimais.

Taip pat iš istorijos žinome, kad religijos laisvė priklausė tai pirmajai teisių grupei, kuri buvo įtvirtinta Europoje, klostantis nelengviems katalikų Bažnyčios, protestantų ir nacionalinės pasaulietinės valstybės santykiams. Tačiau šiandien religijos laisvė yra nebediskutuotinas principas ir kriterijus, kurį Bažnyčia laiko pagarbos žmogaus teisių visumai lakmusu bei realaus demokratijos funkcionavimo požymiu. Jei negerbiama religijos laisvė, kyla stiprių nuogąstavimų dėl demokratijos būklės.

Būtent todėl Indijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Varkey Vithayathil, komentuodamas katalikiškai žinių agentūrai „AsiaNews“ apie Rajastane, vienoje iš Indijos valstijų, priimtą įstatymą prieš atsivertimus, teigė, kad tai įžeidimas tolerantiškai ir taikingai Indijos kultūrai bei demokratinei konstitucijai, užtikrinančiai teisę kiekvienam piliečiui praktikuoti, išpažinti ir skleisti savo religiją.

Rajastanas yra šeštoji Indijos valstija, kuri priima įstatymą prieš atsivertimą. Diskusijos dėl šio įstatymo projekto truko dvejus metus, tačiau pagaliau jo šalininkams pavyko valstijos parlamente surinkti pakankamą balsų skaičių, o valstijos gubernatorius sutiko jį pasirašyti.

Įstatymo prieš atsivertimą deklaruojamas tikslas yra būtent religijos laisvės apsaugojimas: jis suteikia galią valstybės pareigūnui ištirti ar asmens atsivertimas į kitą religiją buvo autentiškas. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog atsivertimas buvo priverstinis (jėga arba apgavyste) – jis anuliuojamas, o kaltininkai gali būti nubausti Indijos kontekste nemenka 50 000 rupijų (apie 800 eurų) suma arba net penkerių metų įkalinimo bausme.

Tačiau nesunku įsitikinti, kad šis įstatymas yra skirtas ne religijos laisvės gynimui, o jos varžymui, ypač krikščionių. Jis priimtas politinių jėgų, kurios atstovaują indų fundamentalizmą, suvokiantį krikščionybę kaip „agresiją“ ir manantį, jog atsivertimas yra ne tik asmens pasirinkimo, bet taip pat ir valstybės kontrolės reikalas. Tuo tarpu realioje demokratijoje religijos laisvė yra saugoma, o ne kontroliuojama. Įstatymu prieš atsivertimus yra kryptingai naudojamasi norint kontestuoti krikščionių misionierių veiklą, induistų tapimą krikščionimis. Tačiau priekaištų neišreiškiama tiems, kurie panori tapti induistais.

Kol induistų fundamentalistai priiminėja įstatymus prieš atsivertimą, kai kurie jų elektorato nariai imasi ir savarankiškų liūdnų iniciatyvų, nukreiptų prieš krikščionis.

Visose Indijos valstijose, ypač tose, kur krikščionys sudaro mažą gyventojų dalį ir socialiai silpną grupę, kurios nariai neretai priklauso diskriminuojamai neliečiamųjų kastai, pasitaikė prievartos prieš krikščionis atvejų.

Plačiai nuskambėjo praėjusių Kalėdų metu įvykdyti masiniai išpuoliai prieš krikščionis Kandhamal srityje, Orisos valstijoje (šiaurės rytų Indijoje). Induistų būriai dalinai arba visiškai suniokojo apie 70 bažnyčių ir bažnytinių pastatų, apie 600 krikščionių namų, sumušė daug žmonių. Kurį laiką tūkstančiai krikščionių slėpėsi miškuose ir atokiose vietose. Policija nedarė nieko, kad juos apsaugotų: viena vertus, dėlto, kad patys pritarė užpuolikų intencijoms, antra vertus, bijodami minios įtūžį nuo krikščionių nukreipti į save ir nukentėti. Dabar vyksta vangus valstybinis tyrimas dėl išpuolių, tačiau turima mažai vilties, kad tyrimo vykdytojai tikrai ketina surasti užpuolimų organizatorius. O kad užpuolimai buvo ne spontaniški, bet organizuoti, vietiniai krikščionys neabejoja – pernelyg daug sutapimų laike ir erdvėje. Šešėlis krenta ant nacionalistinio induistinio judėjimo Visha Hindu Parishad.

Buvo baiminamasi prievartos bangos ir per šias Velykas, tačiau šį sykį apsiribota tik elektros linijos į Balliguda miestelį, kuriame katalikų parapija buvo visiškai nuniokota per praėjusias Kalėdas, nutraukimu Velykų nakties išvakarėse. Tad apeigos vyko žvakių ir žibalinių lempų šviesoje. (rk)