Saleziečių vadovas kunigas Pascual Chavez Villanueva išrinktas antrai šešerių metų kadencijai

Nuo kovo 3 dienos Romoje vykstanti saleziečių kongregacijos generalinė kapitula, po Didžiosios savaitės ir Velykų pertraukos, antradienį vėl susirinko į bendrą posėdį ir išrinko antrajai šešerių metų vienuolijos vadovo kadencijai pastaruosius šešerius metus saleziečiams vadovavusį meksikietį kunigą Pascual Chavez Villanueva.

Saleziečių kongregacijos vadovas – vyriausiasis rektorius - kunigas Pascual Chavez Villanueva gimė Meksikoje 1947 metais. Vaikystėje lankė saleziečių mokyklą, kurioje gimė ir subrendo vienuolio pašaukimas. Pirmuosius įžadus davė 1964 metais, o 1970 ir amžinuosius. Kunigystės šventimus priėmė 1973 metais. Pirmuosius savo salezietiškos ir kunigiškos tarnystės metus praleido Meksikos Guadalajaros saleziečių bendruomenėje. Nuo 1975-ųjų dvejus metus studijavo Romoje, Biblijos institute, kur įgijo licenciato laipsnį; vėliau, Ispanijoje, Popiežiškajame Salamankos universitete apgynė biblinės teologijos daktaro disertaciją. 1996 buvo paskirtas vyriausioje rektoriaus patarėju ir nuo tol gyveno Romoje. 2002 metų generalinė kapitula jį išrinko vienuolijos vadovu. Dabar, šio antradienio rytą perrinktas antrajai kadencijas, kunigas Chavez saleziečiams vadovaus iki 2014 metų. Kunigas Pascual Chavez Villanueva yra devintasis saleziečių įkūrėjo šv. kunigo Jono Bosko įpėdinis.

Kaip minėta, saleziečių generalinė kapitula Romoje vyksta jau nuo kovo 3 dienos. Joje dalyvauja 232 kongregacijos nariai, atstovaujantys visoms pasaulyje veikiančioms provincijoms. Prieš tris savaites generalinę kapitulą pradedančius saleziečius pasveikino popiežius Benediktas XVI. Savo laiške, atsiųstame kapitulos nariams, popiežiaus visų pirma priminė svarbiausius šv. Jono Bosko charizmos bruožus – gilų dvasingumą, išradingą kūrybingumą, apaštališką dinamizmą, nenuilstantį darbštumą, sielovadinę drąsą ir beribį aukojimąsi Dievui ir jaunimui. Šiomis šv. Jono Bosko savybėmis taip pat ir šiandien turi sekti bei vadovautis saleziečiai. Kas visko atsisako ir ima sekti Kristų, - rašė popiežius, - tas tampa prieštaravimo ženklu. Kas pašvenčia visą gyvenimą Dievui, tas neišvengiamai eina prieš pasaulio logikos srovę. Tačiau tai neturi mūsų gąsdinti. Turime džiaugtis, kad savo liudijimu mes galime šiuolaikiniam pasauliui pasiūlyti kitą pasirinkimą, nei siūlo šiandien dominuojanti kultūra. Tai ypač svarbu jaunimo sielovadoje, nes jaunimas, nepaisant sunkumų ir nusivylimų, vis dėlto trokšta tikro gyvenimo, tikros meilės ir tikros laisvės. Reikia padėti jaunimui pozityviai realizuoti jų nepaprastą dinamizmą, pasiūlyti jaunimui autentišką humaniškumą ir evangelines vertybes,- rašė popiežius prieš tris savaites generalinę kapitulą pradėjusiems saleziečiams.

Lyginant su kitais vienuolių ordinais ir kongregacijomis, saleziečiai yra palyginti jauna kongregacija, įkurta 1859 metais. Turbūt visiems puikiai žinomas šios kongregacijos įkūrėjas šv. Jonas Bosko, kuris matydamas likimo valiai paliktus skurstančių miestiečių šeimų vaikus, pradėjo jais rūpintis, kurti amatų mokyklas, rūpintis jų humanišku ir krikščionišku auklėjimu. Šventojo kunigo Bosko Turine pradėtos kurti oratorijos, tai yra maldos ir susitikimų vietos, bei amatų mokyklos, ilgainiui išaugo į pasaulinio mąsto rūpinimosi vaikais ir jaunimu darbą. Šiuo metu visame pasaulyje yra 16,5 tūkstančio saleziečių. Kunigo Bosko įkurtos kongregacijos nariai darbuojasi 127 pasaulio valstybėse.

Saleziečiai veikia ir Lietuvoje; turi dvejus namus – Vilniuje ir Kaune. Jų veiklos Lietuvoje pradžia siekia 1927 metus. Tai metais Lietuvoje pradėjo eiti Italijoje leidžiamų „Saleziečių žinių“ lietuviškas leidimas. 1934 metais kunigas Antanas Skeltys įkūrė pirmąją saleziečių bendruomenę Lietuvoje. Ketvirtajame dešimtmetyje nemažai jaunuolių, panorusių stoti į saleziečių kongregaciją, išvyko studijuoti į Italiją. Vėliau, pokario metais Italijoje kunigystės šventimus gavę lietuviai saleziečiai netoli Romos, Frascati miestelyje įkūrė savo centrą. Alpėse, Šiaurės Italijoje, keletą dešimtmečių veikė dar vienas lietuvių saleziečių židinys. Keletas Italijoje studijas baigusių lietuvių saleziečių išvyko į misijas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Italijoje veikę lietuvių saleziečių namai užsidarė, o jiems vadovavę lietuviai saleziečiai – grįžo į tėvynę ir įsijungė į prieš keliolika metų Lietuvoje atkurtų saleziečių centrų veiklą. (jm)