Kursai Saudo Arabijos imamams apie tarpreliginį dialogą

Per 40 000 Saudo Arabijos imamų išklausys kursus apie tarpreliginį dialogą, praneša katalikiška žinių agentūra „Misna“.

Imamai, vadovaujantys mečečių ir aplink jas besiburiančių musulmonų bendruomenių religiniam gyvenimui, klausys paskaitas apie „dialogo kultūrą“ ir apie asmeninių kontaktų svarbą. Kursų tikslas yra suteikti imamams žinių apie kitus tikėjimus, paskatinti nuosaikumą ir suvaldyti religinį ekstremizmą.

Kursus paruošė Islamo reikalų ministerija ir „Karaliaus Abdulaziz centras nacionaliniam dialogui“. Pastarasis centras buvo įkurtas dar 2003 metais, kovojant su radikalizmo tendencijomis, norint atskirti gilų pamaldumą nuo religinio ekstremizmo, raginant santykius su kitų įsitikinimų asmenimis vystyti per „dialogą ir patarimą“. Centro veikla apima tiek mokyklas, tiek universitetus.

Imamų formacija Saudo Arabijoje, išpažįstančioje itin griežtą islamo tradiciją, vadinamąjį „vahabitizmą“, nėra tik šios šalies vidinis reikalas. Paradoksaliai tai liečia ir Europą.



Europoje gyvena vis daugiau musulmonų, vis didesnė dalis čia ir gimsta. Visose Europos valstybių konstitucijose įtvirtinta religijos laisvė suteikė galimybes musulmonams ne tik tapti pilnaverčiais piliečiais, bet taip pat kurti savo religines bendruomenes, statytis maldos namus, mečetes. Tačiau dauguma šioms mečetėms, kurios islame yra ne tik religinė, bet ir politinė erdvė, vadovaujančių yra iš kitų valstybių, neretai būtent iš Saudo Arabijos, pakviesti imamai.



Kritikai dažnai pažymi, kad iš svetur į Europą atvykę imamai turi labai menką supratimą apie vietinę kultūrą, šalies istoriją ir nuostatas, nepažįsta ir nesupranta tokių vertybių kaip religijos laisvė ir tolerancija. Priešingai, neretai jas interpretuoja kaip silpnumą, „savo nuomonės“ neturėjimą, neužtikrintumą dėl savo nuostatų. Negana to, kartais islamo pamokslininkai, kaip parodė kai kurie žiniasklaidos į viešumą iškelti atvejai, yra įsitikinę, jog visa Vakarų civilizacija yra vientisas blogis, kurį reikia pasmerkti ir iš kuriame nėra nieko teigiamo bei perimtino.

Taip nusiteikę imamai formuoja uždaras bendruomenes, kurios gyvena „greta“ vietinės kultūros, tačiau nepajėgios su ja kalbėtis, į ją integruotis, ją suprasti ir sugyventi. Musulmonų jaunimas, nuoširdžiai norintis gyventi pagal savo tikėjimą, rizikuoja perimti iš tų, kurie jiems yra autoritetai, tokių nuostatų visumą, kuri juos praktiškai padaro fundamentalistais.

Šiai situacijai palankias prielaidas sudarė daugiakultūriškumo politika Vakarų Europos valstybėse, nors jo intencijos buvo visiškai priešingos. Daugiakultūriškumo idealas buvo kultūrinis pliuralizmas, kuriame kiekvienas galėtų atrasti ir praktikuoti norimą gyvenimo stilių, taip realizuojant įvairias žmogaus teises ir laisves. Tačiau po poros dešimtmečių patirties net kai kurie buvę karšti daugiakultūriškumo šalininkai gavo peržiūrėti savo pozicijas ir pripažinti, kad kultūrinės bendruomenės tapo kultūriniais „getais“, kurie konfliktuoja tarpusavyje, stipriai kontroliuoja savo narių gyvenimą, o savo vidaus taisykles laiko svarbesnėmis už kai kurias pamatines šalies konstitucijos normas. Tai gerai iliustruoja vienos apklausos rezultatai, pagal kuriuos gana ženkli jau Anglijoje gimusių ir užaugusių jaunų musulmonų dalis manė, jog atsimetėlis nuo islamo vertas mirties bausmės, kaip tai teigia šariatas, islamo teisė, ir ką griežtai draudžia Anglijos įstatymai. Žinoma, tokiems kontrastams leidžiantis atsirasti daugiakultūriškumas tampa savo paties karikatūra.



Tarp pasiūlymų kaip spręsti šią problemą įvairiose šalyse buvo ne vienas balsas, kalbantis, jog laikas imamų formaciją perkelti į Europą, kur jie įgytų visapusiškesnį išsilavinimą. Jau imtasi ir konkrečių žingsnių. (rk)