2008-03-23 16:10:23

Velykos Jeruzalėje ir Romoje


Kreipiame žvilgsnį į šventąjį Jeruzalės miestą, kuriame iš numirusių prisikėlė Kristus, kad prisikėlęs būtų su Tėvu. Popiežius Velyknakčio Prisikėlimo apeigoms vadovavo bazilikoje, iškilusioje virš pirmojo Prisikėlimo liudytojo, apaštalo Petro, kapo. Jeruzalėje, pirmosios Vigilijos Mišios buvo aukotos, pagal nuo seno galiojantį Šventosios Žemės krikščioniškų bendruomenių susitarimą, toje vietoje, kurioje Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas, o trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių: Šv. Kapo bazilikoje, kuri dar vadinama Prisikėlimo bazilika. Tačiau Romos, arba lotynų apeigų, katalikų mišios Jeruzalėje įvyko ne Vigilijos naktį, o šeštadienio rytą. Pirma būtina bent trumpai paaiškinti, jog pagal minėtąjį Šv. Žemės krikščionių susitarimą, idant visi galėtų atskirtai pagal savo papročius ir apeigas – katalikai, ortodoksai, graikai, armėnai, sirai, maronitai, anglikonai, liuteronai, sekminininkai, - ankštose šventovės patalpose, griežtai nustatytu laiku ir vietoje, deramu liturginiu susikaupimu, švęsti Jėzaus Kristaus Prisikėlimą. Taigi, pagal minėtąjį susitarimą, Jeruzalės lotynų apeigų katalikams tenka Velyknakčio budėjimo Mišias švęsti šeštadienio rytą ir todėl jie yra pirmieji visoje Šv. Žemėje, o gal net ir visame pasaulyje, kasmet surengiantys Prisikėlimo vigilijos pamaldas.

Viligijos apeigos Šv. kapo bazilikoje prasidėjo 6 val. 30 min. Lydimas Kustodijos brolių pranciškonų ir kitų Jeruzalės kunigų į baziliką įžengė patriarchalinis Jeruzalės koadiutorius Fouad Twal. Vigilijos mišias su patriarchaliniu Koadiutoriumi koncelebravo dešimt kunigų, dalyvavo keli šimtai visų tautybių tikinčiųjų, daugelis jų maldininkai, Velykų proga besilankantys Šv. Žemėje.

Jeruzalė yra tas miestas, kuriame Prisikėlimo atminimas sutampa su įvykio vieta. Visur kitur pasaulio bažnyčiose yra švenčiamas Velykų įvykio minėjimas, o Jeruzalėje, kaip niekur kitur, tai įvyksta nepakartojamu būdu: Velykų įvykio minėjimas yra švenčiamas įvykio vietoje, - šiais žodžiais Prisikėlimo vigiliją Jeruzalėje Vatikano Radijui komentavo Šv. Žemės kustodas, t. Pierbattista Pizzaballa.

Romoje, Velykų vigilijai šv. Petro bazilikoje vadovavo popiežius Benediktas XVI. Velykų vigilija nuo anksčiausių krikščionybės laikų yra Krikštijimo metas, todėl Velyknakčio budėjimo apeigose popiežius krikštija neokatechumenus. Tai vienas retų atvejų, kai popiežius teikia Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus. Naujagimius popiežius tradiciškai krikštija per Kristaus krikšto liturginę šventę. Šį kartą Šv. Tėvas pakrikštijo, o paskui sutvirtino, septynis suaugusius tikinčiuosius – penkias moteris ir du vyrus. Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentams po atitinkamo pasirengimo laikotarpio pasirengę 7 katechumenai buvo iš Italijos, Kamerūno, Kinijos, Jungtinių Valstijų ir Peru.

Vigilijos homilijoje kreipdamasis pirmiausiai į pakrikštytus katechumenus, bet drauge į visus tikinčiuosius, Popiežius be kita ko kalbėjo apie Krikšto slėpinio bendrumą visiems krikštytiesiems. Krikštu Kristus įžengia į mūsų gyvenimus pro mūsų širdžių duris. Mes, krikštytieji Kristuje, nebesame vienas šalia kito, arba vienas priešais kitą. Kristus žengia pro visas šias duris. Jis, Prisikėlusysis, ateina; jis ateina pas mus ir savo gyvenimą sujungia su mūsų, palaikydamas jame liepsnojantį savo meilės židinį. Pirmu žvilgsniu visa tai gali atrodyti pernelyg teoriška ir nelabai realistiška. Bet kuo labiau įsigilinsime į savo kaip krikštytųjų gyvenimus, tuo labiau galėsime įsitikinti šio žodžio tikrumu. Krikštytieji ir tikintys niekuomet nėra visiškai svetimi vieni kitiems. Mus gali skirti žemynai, kultūros, socialinės struktūros ir net istoriniai atstumai. Bet kai susitinkame, vieni kitus atpažįstame pagal tą patį Viešpatį, tą patį tikėjimą, tą pačią viltį, tą pačią meilę, kurie mus formuoja. Tuomet patiriame, jog mūsų gyvenimo pagrindas yra tas pats. Patiriame, jog giliausioje mūsų širdies gelmėje esame prisirišę prie tos pačios tapatybės, o visi kiti išoriniai skirtumai, kad ir kokie dideli jie būtų, lieka antraeiliais. Tikintieji niekuomet nėra visiškai svetimi vieni kitiems. Esame bendrystėje dėl giliausiai mus siejančios tapatybės: Kristaus, kuris yra mumyse. Tokiu būdu, tikėjimas yra pasaulio taikos ir susitaikymo galia. Skiriantys atstumai jau įveikti, Viešpatyje tapome artimais, - kalbėjo Šv. Tėvas Velykų vigilijos Mišių homilijoje. (sk)








All the contents on this site are copyrighted ©.