Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio Velyknakčio homilija
Mylimi
broliai ir seserys,
Ką tik girdėjome Dievo angelo žinią: Jūs nebijokite! Aš
žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė,
kaip buvo sakęs (Mt 28, 5).
Tai yra Geroji Dievo žinia, kuri ir šiandien, po
2000 metų, yra svarbi mums. Svarbi visiems, kurie tiki – Dievas taip pamilo pasaulį,
jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų
amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).
Jėzus Kristus nėra gražių prisiminimų, paveikslų
ir iškilmingų apeigų dievas. Jis yra gyvas! Jis yra Emanuelis – Dievas su mumis. Jis
yra tas, kuris trokšta susitikti su kiekvienu mūsų, kad pasidalytų savo Prisikėlimo
džiaugsmu. Apreiškime šv. Jonui Dievas sako: Aš esu [...] Gyvasis. Aš buvau numiręs,
bet štai esu gyvas per amžių amžius (Apr 1, 17–18).
Kaip mes galime susitikti
su gyvuoju Dievu? Visų pirma Dievo Žodyje. Šv. Jono evangelija prasideda taip: Pradžioje
buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. (Jn 1, 1). Žodis yra gyvas
antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo – Jėzus Kristus. Kaskart girdėdami ar skaitydami
Dievo Žodį, mes girdime kalbantį gyvąjį Dievą ir susitinkame Jį. Tai nėra pasakojimas
apie kadaise buvusius istorinius įvykius, bet žinia kiekvienam mūsų. Dievo Žodis pritaikytas
prie mūsų gyvenimo, jis duoda konkrečius atsakymus į mums kylančius gyvenimo klausimus,
tačiau turime išmokti juos išgirsti. Todėl psalmistas mus ragina: O, kad šiandien
išgirstumėte, ką jis byloja! Nebūkite kietaširdžiai (Ps 95, 7–8). Dievo Žodis turi
galią pakeisti mūsų gyvenimą, suteikti mums reikiamos pagalbos, drąsos, parodyti teisingą
kryptį.
Kodėl žmonės bijo sutikti gyvąjį Jėzų, Dievo Žodį? Todėl, kad jis mus
esmingai paveikia ir pakeičia. Pasak šv. apaštalo Pauliaus, Dievo žodis yra gyvas,
veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos
ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei
mintis (Žyd 4, 12). Girdėti Dievo Žodį ir juo vadovautis gyvenime – tai gyventi tikrą,
teisingą, dorą ir Kristaus mokymui ištikimą gyvenimą. Tai yra gražu, tačiau drauge
reikalauja aukos bei drąsos. Gerai žinome, kokia nemėgiama yra tiesa ir tie, kurie
savo gyvenime ja vadovaujasi. Juk kaip tik už tai ir buvo nukryžiuotas pats Dievas.
Tačiau būtent tiesa padaro žmogų tikrai laisvą, tikrai pajėgų gyventi ne tik šį žemiškąjį,
bet ir Amžinąjį gyvenimą.
Žinodamas, kad mums neužtenka vien Dievo Žodžio,
Jėzus Kristus liko tarp mūsų Eucharistijoje. Po trapiais duonos ir vyno pavidalais
slepiasi gyvasis Dievas. Eucharistijoje Kristaus Prisikėlimas yra ne tik skelbiamas,
bet ir realiai patiriamas. Šv. Mišių metu kiekvienas mūsų galime ne tik susitikti
su Gyvuoju Dievu, bet ir Jį priimti. Konsekracijos metu girdėsime tariant: tai yra
mano kūnas. Tai Jėzaus žodžiai, tariami kunigo lūpomis, kurie skelbia, kad Jėzus realiai
yra čia, tarp mūsų.
Nukryžiuotas už mūsų nuodėmes ir Prisikėlęs Kristus ateina
į mūsų gyvenimą, kad mes visi būtume perkeisti Jo Prisikėlimo galia. Jėzus sako: Kas
valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame (Jn 6, 56).
Kristaus Kūnas ir Kraujas daro mus Dievo šeima – broliais ir seserimis vienas kitam.
Dievo
Apreiškimas nepasilieka vien Šventajame Rašte. Dievas įsikūnija tuose, kurie Jį tiki
ir myli. Jėzus sako Mortai: Aš esu Prisikėlimas (Jn 11, 25). Jis nesako: aš prisikelsiu,
– bet: Aš esu Prisikėlimas. Tai ir yra Gyvojo Dievo proveržis – jo radikalus buvimas
tarp mūsų. Jėzaus galia mes visi tampame Priskėlimo žmonėmis. Tad ir turime išdrįsti
gyventi prisikėlusiojo gyvenimą – gyvenimą, kupiną dieviškosios vilties, meilės ir
gailestingumo.
Sirų Antiochijos oficiume skelbiama: Kai per Viešpaties šventes
tikintieji priima Sūnaus Kūną, jie vieni kitiems skelbia Gerąją naujieną, kad jiems
duotas gyvenimo laidas, kaip ir tada, kai angelas pasakė Marijai Magdalietei: Kristus
prisikėlė! Taip ir dabar gyvenimas ir prisikėlimas suteikiami tiems, kurie priima
Kristų.
Iš visos širdies sveikinu Jus Kristaus Prisikėlimo dieną ir linkiu
susitikti su gyvuoju Dievu. Jis padės mums, kad viltis įveiktų neviltį, meilė nugalėtų
neapykantą, gailestingumas triumfuotų prieš pasmerkimą. Drauge švęskime Kristaus pergalę
ir priimkime gyvąjį Dievą į savo širdis, savo gyvenimus. Kristus tikrai prisikėlė,
Aleliuja!
Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus sveikinimas švenčiant
2008 metų Velykas
Kristaus pergalės žygis
Per šv.
Velykas džiaugsmingai sveikiname vieni kitus, linkėdami laimės, geros nuotaikos ir
prisikėlusiojo Kristaus palaimos savo gyvenimui. Prie šių sveikinimų prisidedame ir
mes, Kauno arkivyskupijos ganytojai. Meldžiame Dievą, kad mirtį nugalėjęs Kristus
mus visus vestų prisikėlimo keliu. Ar gerai pažįstame šį kelią?
„...jau yra
paaukotas mūsų velykinis Avinėlis Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu,
ne su blogybėmis ir nusikaltimo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“
(1 Kor 5, 8) – šiais žodžiais apaštalas Paulius ragino Korinto krikščionis švęsti
Kristaus prisikėlimą. Anuomet Korinto miestas garsėjo stabmeldyste ir ištvirkimu.
Šiame morališkai sugedusiame mieste krikščionys buvo jėga, turėjusi pakeisti nuodėmėse
skendėjusį stabmeldišką pasaulį.
Ar dabartinė Lietuva nepanaši į ano meto Korinto
miestą? Kaip paveikė žmones alkoholio, sekso ir prievartos reklama? Daugelis žmonių
jau nesupranta, kad tyra meilė, blaivus protas ir pagarba žmogui yra vertybės, be
kurių visuomenė pasmerkta mirčiai ir išsigimimui. Mirtį nugalėjęs Kristus kviečia
mus imtis atsakomybės keisti visuomenę, kad joje būtų branginamas tiesumas ir širdies
tyrumas.
Velykų rytą Lietuvos bažnyčias užtvindo minios žmonių, ir tai negali
mūsų nedžiuginti. Tai, ką matome per Velykas, liudija, kad daugumos mūsų tautiečių
ryšys su Dievu dar nenutrūkęs, tačiau tai nereiškia, kad jie visi eina prisikėlimo
keliu. Bet kokiu atveju nereikia nusiminti, jeigu aplink save dažniau matome ne minias,
bet kuklesnius Kristaus sekėjų būrelius. Kristus yra pasakęs: „Nebijok, mažoji kaimene:
jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32). Mirdamas ant kryžiaus ir
prisikeldamas, Jėzus pakvietė mus būti jo dieviškojo gyvenimo dalininkais, jo bendradarbiais
kuriant geresnį ir protingesnį pasaulį, tačiau nepasakė, kad paskui jį eis minios.
Priešingai, Kristus kalbėjo, kad jo sekėjai bus netgi persekiojami. Velykų rytą džiaukimės
ir dėkokime Dievui už šį karališkąjį pašaukimą sekti paskui Kristų ir kovoti už gėrio
pergalę.
Apaštalas Paulius pakvietė Korinto tikinčiuosius švęsti Velykų su
tyros širdies ir tiesos duona. Ką apaštalas šiais žodžiais norėjo pasakyti? Jis pakvietė
švęsti, t. y. džiaugtis drauge su prisikėlusiuoju Kristumi, bet drauge nurodė, ko
reikia, kad būtume pilni džiaugsmo. Reikia gyventi tiesoje ir būti laisviems nuo nuodėmės,
nes ten, kur nėra tiesos ir nebranginamas širdies tyrumas, negali būti tikro džiaugsmo.
Dievo nepažinęs ir stabus garbinęs pagonis negalėjo džiaugtis, nes jautėsi apsuptas
sau priešiškų jėgų. Panašiai šiandien nebeturi džiaugsmo žmonės, neieškantys tiesos,
paskendę prietaruose ir nebranginantys širdies tyrumo. Gyvenantiems su Kristumi nebereikia
džiaugsmo ieškoti alkoholyje, narkotikuose ar žmogaus dvasią alinančiose pramogose.
Prisikėlimo
rytą Kristus pradėjo savo pergalės žygį per istoriją ir pakvietė į jį tikinčius žmones
dalyvauti jo žygyje dėl pasaulio, statomo ne ant melo ir nuodėmės, bet ant tvirto
Evangelijos pamato. Šį pasaulį Kristus pavadino Dievo karalyste, kurią turime kurti
savo širdyse ir savo aplinkoje. Ar esame pasiryžę aiškiai ir teigiamai atsakyti į
šį pakvietimą?
Jeigu taip, tuomet bandykime eiti per gyvenimą kaip tikėjimo
žmonės, nešantys viltį, nes Kristaus mokinys negali skleisti nevilties. Ateitis priklauso
turintiems viltį ir nešantiems meilę. Mūsų visuomenės nuotaikos yra kupinos pesimizmo,
kuris skverbiasi ir į tikinčiųjų širdis, ir tai yra pavojaus ženklas, kad mumyse pačiuose
yra nusilpęs Kristaus veikimas. Prisikėlęs Kristus tepadrąsina mus tvirtai stovėti
šalia jo. Su Kristumi kurkime naują Lietuvą, kurioje būtų saugu gyventi ir lengva
kvėpuoti kiekvienam doram lietuviui.
Šiauliu vyskupo Eugenijaus Bartulio
velykinis sveikinimas tikintiesiems
Sugrižkime į ramybės dvasią
Brangūs
broliai ir seserys,
Didingas varpų skambesys primena visiems, jog Kristus
nugalėjo mirtį ir prisikėlęs mus visus sveikina: „Ramybė jums“, kartu kviesdamas eiti
tiesos, meilės ir ramybės keliu.
Tesilinksmina nušvitusi žemė ir, Amžių Valdovo
spindesiu nušviesta tepajunta, kad pasaulyje tamsa jau išsisklaidė, puolusiems grąžina
nekaltumą, o nuliūdusiems – džiaugsmą. Skaitome Velykų šlovinimo giesmėje.
Tad
apkabinkime vieni kitus, atleiskime iš širdies, nušviskime iš džiaugsmo. Tai tikro
Prisikėlimo rytas. Tačiau žvelgiant į pasaulį ir matant blogio siautėjimą, su pranašu
Izaiju galėtume pasakyti: „Ramybės kelio jie nepažino, nėra teisingumo jų takuose.
Vėžes pasidarė sau kreivas,- kas jomis eina ramybės nepažįsta. Maištas, neištikimybė
Viešpačiui. Teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, nes teisybė klumpa gatvėje,
o dorumui uždrausta eiti“ (Plg. Iz 59, 8-14). Todėl Išganytojas primena pasaulio klaidą
dėl nuodėmės, kad netiki Prisikėlusiu Kristumi.
Dievo pamiršimas ir Jo nustūmimas
į paskutinę vietą yra didžiausia nedorybė. Labai svarbu dar kartą priminti, jog nuodėmė
yra mirtis. „Meskite nuo savęs visus nusikaltimus, kurkite sau naują širdį ir naują
dvasią“(Ez 18,31) primena pranašas Ezekielis. Viešpats trokšta žmonių laimės, todėl
ir primena būtinybę pakeisti gyvenimą, nes dėl to, kad pasaulis nelaimingas kalta
yra nuodėmė.
„Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti
tavo namuose”(Lk 19,5). Viešpats ragina sugrįžti į širdies šventovę ir primena: „Ši
tauta vien tik lūpomis tegarbina mane,- jos širdis yra nutolusi nuo manęs“ (Iz 29,13).
Šv. Augustinas sako: “Neišeik į išorę, sugrįžk į save patį: vidiniame žmoguje
apsigyvena tiesa.“ Ir visa tai giliai pajutusi palaimintoji Trejybės Elzbieta sušunka:
„Žemėje atradau rojų, nes rojus yra Dievas, Jis yra mano širdyje".
Šiandieniniam
žmogui reikia atrasti vidinio gyvenimo skonį. Jau įprasta bėgti į išorę. Vaikai bėga
iš namų, tėvai bėga į užsienį, o namų šventovės subyrėjo ir ištuštėjo. Dirbant, studijuojant
ir sportuojant neapsieinama be triukšmo. Patiriama tuštumos baimė. Įprasta niekada
nebūti vienam. Kartą vienas kunigas išėjusių iš diskotekos jaunuolių paklausė: “Kodėl
čia susirinkote?“ Jie atsakė: “Kad apie nieką negalvotume.“
Brangieji, ar
šiandien nesigirdi tylus, bet labai pražūtingas šių dienų „faraonų“ įsakymas: „Leiskime
jaunimui šėlti triukšme, teapsvaigsta nuo silpnųjų gėrimų svyruojančios galvelės,
kad nieko negalvotų ir laisvai neapsispręstų. Temėgdžioja patogias madas, tekartoja
mūsų melodijas ir žodžius, temąsto mūsų mintimis. Juk didžiausią įtaką mūsų visuomenei
daranti reklama žmogų padaro tik stebėtoju ir vartotoju.“
Tiek daug kalbame
apie prarastus gyvenimus. Tačiau tikrai prarastas gyvenimas yra žmogaus, kuris niekada
nesusimąstė, jog yra Dievas, jog yra amžinasis gyvenimas, jog yra tikrasis džiaugsmas
ir Amžinas Prisikėlimo Rytas. Amžinos atminties Popiežius Paulius VI kalbėjo: „Šiandien
esame lyg drugio purtomi. Karščiuojame tiek bažnyčioje, tiek vienatvėje. Triukšmas
ir gaudesys beveik visur įsiviešpatavo. Nebepajėgiama susikaupti. Žmonės tapo tūkstančių
pramogų ir išsiblaškymų grobiu. Savo energiją jie švaisto į visas šių dienų kultūros
puses. Laikraščiai, žurnalai, knygos užplūsta mūsų namų intymumą ir mūsų širdis. Vis
sunkiau atrasti atokvėpio valandėlę susikaupti, kad siela susirūpintu tik Dievu“.
Todėl kaip svarbu brangieji, kad švęstume Velykas trokšdami vidinio išsilaisvinimo
ir atsivertimo. Šv. Augustinas rašė: „Tu buvai manyje, o aš stovėjau lauke ir ten
Tavęs ieškojau, ir lyg pamišęs nėriau į tavo kūrinių išorinį grožį. Tu buvai su manimi,
bet aš su Tavimi nebuvau. Mane nuo Tavęs atitolino kūriniai, kurie tikrai neegzistuotų,
jeigu Tu nebūtum dėl savęs jų sukūręs“.
Šiais metais visa Lietuva švenčia
M. Marijos pasirodymo Šiluvoje 400 metų jubiliejų. Marija yra „Bažnyčios Įvaizdis“;
tai, kas pastebima joje, turi būti matoma ir Bažnyčioje.
Brangūs broliai ir
seserys! Džiugiai švęskime Velykas. Šiais jubiliejiniais Marijos metais prašykime
Dangiškosios Motinos, kad ji padėtų mums visiems pereiti iš išorės į vidų, iš triukšmo
į tylą, iš išsiblaškymo į susikaupimą iš nesutarimų į vienybę, kad prisikėlę iš nuodėmės
vergijos pereitume iš triukšmingo pasaulio pas ramybės ir meilės Dievą. Amen.
Vilkaviškio
vyskupo Rimanto Norvilos velykinis laiškas
Mieli broliai ir seserys Kristuje,
jau dvidešimt amžių krikščionija šiuo laiku švenčia ypatingą Kristaus prisikėlimo
iškilmę – mūsų krašte ji tradiciškai vadinama Velykomis. Kai kas vis dėlto sako: tai
pavasario, atbundančios gamtos, margučių ar gyvybės šventė. Viso pasaulio krikščionys
du tūkstantmečius ją laiko kitokia, daug svarbesne švente, skelbiančia Kristaus pergalę
prieš mirtį ir žmogaus amžinojo gyvenimo galimybę. Dėl to ir Bažnyčios liturgijoje
ji įvardyta ne kaip viena iš daugelio švenčių, bet kaip pati svarbiausia metų iškilmė.
Kad Velykos – Kristaus prisikėlimas – mus iš tiesų užkalbintų, giliai paliestų,
reikia prisiminti, ką ši diena mums reiškia. Kartais kasdienybėje tam pritrūksta laiko,
o šventų Velykų metas – tinkama proga šį įvykį labiau apmąstyti.
Vienas Kristaus
apaštalų – šv. Paulius – dalydamasis savo tikėjimu taip rašo anuometinei Korinto tikinčiųjų
bendruomenei: „...jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias
jūsų tikėjimas“ (1Kor 15, 14). Taigi Kristaus prisikėlimas yra viso mūsų tikėjimo
svarbiausia kolona, kuria remiasi ir amžinojo gyvenimo viltis. O kadangi tikėjimas
prisikėlimu – viso krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, tai Velykos yra svarbiausia
metų liturginė iškilmė kiekvienam tikinčiajam į Kristų.
Velykų dienos Evangelija
mums pasakoja, jog po Didžiojo penktadienio, kai Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas,
kai jo mokiniai buvo sukrėsti ir praradę viltį, du iš jų – Petras ir Jonas – staiga
gavo nelauktą ir stebinančią žinią apie Jėzaus prisikėlimą. Tarsi lenktyniaudami,
viską palikę, jie bėgo į Jėzaus palaidojimo vietą: taip labai norėjo sužinoti, kas
gi nutiko iš tikrųjų, ar Jėzus tikrai prisikėlė? Tai sužinoti Velykų rytą jiems buvo
pats svarbiausias dalykas. Apaštalų skubėjimas nebuvo beprasmis. Jie įtikėjo Jėzaus
prisikėlimu, ir tai tapo reikšmingiausia ne tik tos dienos, bet ir viso jų gyvenimo
patirtimi. Tuščias kapas, paliktos drobulės, į kurias buvo suvyniotas Jėzaus kūnas,
jau bylojo tai, ką vėliau patvirtino nepamirštami susitikimai su Prisikėlusiuoju –
mirtis nėra paskutinis taškas žmogaus gyvenime.
Velykų rytas neišvengiamai
užklausia ir mus apie mūsų tikėjimą. Ar tikiu, kad Jėzus Kristus tikrai prisikėlė?
Tad svarbiausia, ką galime šiandien padaryti, – atnaujinti savo tikėjimą Viešpaties
Jėzaus prisikėlimu ir mums dovanojamu amžinuoju gyvenimu. Kartu su apaštalais Petru
ir Jonu ištarkime: „Viešpatie, aš tikiu!“ Tarkime drąsiai ir su džiugiu tikėjimu:
„Taip, Kristus prisikėlė, ir man tai yra labai svarbu.“ Nuo to priklauso visa mano
ateitis, ne tik dešimtmečiai, bet ištisa amžinybė.
Švęsdami ne pirmas Velykas
savo gyvenime, žinome, kad nėra paprasta išlaikyti tikėjimą visus metus, ne tik per
šventes, bet ir patiriant kasdienybės išbandymus. Jei tai būtų labai paprasta ir lengva,
nebūtų pasaulyje tiek daug įvairiausių blogio apraiškų: melo, vagysčių, prievartos,
žudynių. Prisikėlimo rytas kasmet suteikia vis naujų jėgų, kad nenusigąstume, kad
tikėtume, jog išganymo kelias galimas kiekvienam geros valios žmogui. Šiame kelyje
nesame nei pirmi, nei vieninteliai.
Šioje kelionėje turime ir daug mus stiprinančių
momentų, išgyvenamų kartu su visa Bažnyčia. Žvelgdamas iš svarbiausios metų liturginės
šventės perspektyvos, noriu priminti bent du reikšmingesnius, laukiančius mūsų šiais
metais.
Birželio 28 dieną, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės išvakarėse,
Popiežiaus Benedikto XVI pakviesti, kartu su tikinčiaisiais visame pasaulyje pradėsime
Jubiliejinius dutūkstantuosius apaštalo Pauliaus metus. Jie tęsis iki kitų metų birželio
29-sios. Būsime kviečiami ištisus metus įsiklausyti į šio didžio Tautų apaštalo mintis,
išdėstytas Šventajame Rašte, apmąstyti jo darbus, iš jo liudijimų semtis tikėjimo
tvirtybės.
Švęsdami apaštalo Pauliaus dviejų tūkstantmečių jubiliejų, atidžiai
skaitydami Dievo žodį, ištartą per jo raštus, suprantame, kad nepaisant laiko tėkmės,
stulbinančios mokslo ir technikos pažangos, žmogaus vidinės problemos, tikėjimo išbandymai
amžiais išlieka labai panašūs ar net visiškai tokie patys. Štai ką, kalbėdamas anų
laikų Galatijos krašto krikščionims, šv. Paulius įvardija kaip didžiausias kliūtis
amžinajam gyvenimui pasiekti, kaip didžiausias žmogiškas ydas, griaunančias tikėjimą
ir atitolinančias nuo Dievo: „...tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė,
burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai,
susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai“. Apaštalas tęsia:
„Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“
(Gal 5, 19–21).
Šv. Pauliaus išvardytos blogio apraiškos žmonių gyvenime reiškėsi
ne tik šio apaštalo laikais. Jos būdingos ir mūsų dienoms. Žmogus tas pats, jo prigimtis
nesikeičia. Mokslo ir technikos plėtra savaime nepadaro žmogaus geresnio, tik duoda
naujų galimybių. Todėl visais laikais vienodai aktualus tikėjimas, kurį ypatingai
išgyvename Velykų laiku.
Atrodytų, ką čia kalbėti apie tokius dalykus šventės
dieną. Bet kaip tik, mielieji, tokią dieną geriausiai suprantame, jog visokiam blogiui
negalime leisti suvešėti mūsų gyvenime. Tokią ypatingą dieną, drauge susirinkę Dievo
šventovėje, taip pat namie susėdę prie balta staltiese užtiesto šventinio stalo, geriausiai
suprantame, jog blogis mūsų gyvenime turi būti svetimas ir nepageidaujamas.
Antrasis
šiais metais mūsų laukiantis nepaprastas tikėjimo bendrystės momentas – Švč. Mergelės
Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejus rugsėjo mėnesį. Jam jau intensyviai
ruošiamasi. Šis jubiliejus mums ypač primins Dievo Motinos raginimą skirti deramą
dėmesį ir pagarbą jos Sūnui Jėzui Kristui, kad Jo žodis parodytų kryptį mūsų žingsniams,
kad Jo palaima padarytų vaisingus mūsų darbus.
Kartu su Bažnyčia visame pasaulyje
ir Lietuvoje nepraleiskime šių bendrų, didžių mūsų tikėjimo liudijimo ir brandinimo
momentų.
Nuoširdžiausiai sveikindamas Jus su šventomis Velykomis, visiems
ypač linkiu savo gyvenimo siekius, darbus kreipti gėrio linkme, o šias pakilias Velykų
dienas išgyventi gyvu, tvirtu ir džiugiu tikėjimu, kurio centras yra Jėzus Kristus
– mūsų Viešpats, mūsų Dievas, mūsų Viltis.
Panevėžio vyskupo Jono Kaunescko
velykinis laiškas
Broliai ir Sesės, sveikinu visus didžiąją Velykų džiaugsmo
dieną! Visi šiandien spindime džiaugsmu, visi džiūgaujame ir su tūkstančiais varpų
giedame: Aleliuja, aleliuja, aleliuja! Kristus kėlės! Nėra pasaulyje kitos tokios
dienos, kad taip visur skambėtų giesmės ir varpai, kad tokios minios eitų procesijose.
Pasaulis nežino didesnio džiaugsmo, didesnės pergalės. Nugalėti didžiausieji žmogaus
priešai – nuodėmė ir mirtis! Ir jau visais laikais „visi, kurie jį tiki, gaus jo vardu
nuodėmių atleidimą“ (Apd 10,43).
Kiekvienas sekmadienis yra to džiaugsmingo
Viešpaties prisikėlimo minėjimas. Deja, mūsų tarpe yra ir tokių brolių bei seserų,
kurių širdys atšalo, kurie nebešvenčia sekmadienio. Jie pradėjo gyventi be Dievo,
be džiaugsmo, be tikėjimo ir be vilties. Ar ne todėl šiandien pasaulyje tiek daug
liūdesio, tiek daug blogio, tiek daug neteisybės?
Brangūs tikintieji, mūsų
pareigą tai pakeisti, mūsų pareiga sugražinti džiaugsmą į visų gyvenimą. Prašome Jūsų
padėti Bažnyčiai sugražinti džiaugsmą ir gėrį į gyvenimą. Padėkite Bažnyčiai. Padėkite
pagal galimybes, pagal savo sugebėjimus. Tegu tam paskatina garsaus kunigo, kovotojo
už tiesą Liuterio Kingo žodžiai: „Jei negali būti medis ant kalno, būk krūmas slėny.
Jei negali būti saule, būk žvake. Jei negali būti vieškelis, būk takas!“
Mūsų
šv. Tėvas Benediktas XVI-sis sako: „Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentai kiekvieną
tikintįjį įpareigoja skelbti ir liudyti Evangeliją – tą Linksmąją Naujieną“.
O
kaip ją liudysime, o kaip ją skelbsime? Visų pirma savo gyvenimu! „Krikščionis – ne
vardas, bet gyvenimo programa,“ – skelbia Popiežius Jonas XXIII. Broliai ir Seserys,
„jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo
dešinėje“, – kviečia šv. Paulius (Kol 3,1). Būtinai privalome su visais dalintis savo
tikėjimu, savo džiaugsmu. „Tik rūpestis artimu, rūpestis jo tikėjimu, gali padaryti
tikru Kristaus sekėju“, – sako šv. Jonas Auksaburnis. „Tikėti vienam neįmanoma“, –
pritaria ir kardinolas Kordės (Paul Josef Cordes).
Dalinkimės savo tikėjimu.
Šiandien tam galime pasinaudoti daugybe priemonių: kvieskime artimuosius ir pažįstamus
į katalikiškus susibūrimus, šventes, bendruomenes; prenumeruokime ir platinkime katalikišką
spaudą, skaitykime katalikiškas knygas.
Daugelis skundžiasi, kad televizijoje
taip daug blogio. Ir kad nieko negalima padaryti. Netiesa. Prisiminkime, kaip Lenkija
išsikovojo tikėjimo laisvę komunistiniais laikais. Kardinolas Višinskis paskelbė atsišaukimą.
Jis kvietė tikinčiuosius tuoj pat išjungti televizorių ar radiją, kai tyčiojamasi
iš tikėjimo, kai kalbama prieš tikėjimą, kai iš vaikų širdžių raunamas tikėjimas.
Ir tai atvedė prie Solidarumo ir laisvės.
Labai džiaugiuosi, tiesiog dėkoju
Dievui, kad ir Lietuvos tėvai jau pakilo į kovą prieš neigiamą žiniasklaidos poveikį,
žalojantį nepilnamečius. Susibūrė Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA), tėvai
susivienijo kovai už šeimai palankią aplinką. Jie kviečia visus pakilti į kovą. Ir
aš kviečiu visus ir jaunus, ir senus į kovą. Gana to purvo televizijoje. Kai tik pamatome
tai, tuoj pat išjunkime televizorių. Rašykime protestus, skundus.
Kristus,
nugalėjęs nuodėmę, kviečia mus į tiesos ir gėrio pergalę, šaukia visus į prisikėlimą.
Meldžiu Dievą, kad Prisikėlimo pergalės džiaugsmas lydėtų visas Jūsų gyvenimo dienas.
Kaišiadorių
vyskupo Juozo Matulaičio velykinis žodis
Brangūs tikintieji,
Nenusakomo
džiaugsmo kupini sveikiname šiandien vienas kitą žodžiais - sveiki sulaukę šventų
Velykų!
Velykos – pati svarbiausia mūsų tikėjimo šventė, kurioje mes švenčiame
ne tik Kristaus prisikėlimą iš numirusių, bet kartu ir savo atpirkimą. Kristaus prisikėlimas
– tai daugiausia tikėjimo ir atsivėrimo Dievo veikimui reikalaujanti tiesa. Neseniai
teko girdėti nuomonę, kad Kalėdos plačiojoje visuomenėje iškilmingiau švenčiamos negu
Velykos. Nereikia tuo stebėtis, nes žmogaus gimimas priklauso akivaizdžiai ir džiugiai
mūsų gyvenimo patirčiai. Kiek kitokia patirtis mus sutinka artimo žmogaus mirties
atveju, bet ir tai, nors ir sunkiai dar galime priimti. O kaip su prisikėlimu? – Nei
vienas iš mūsų tokios patirties nesame turėję, todėl Velykų įvykis pranoksta mūsų
natūralų pažinimą ir veda į naują tikrovę – į pergalę kartu su Kristumi!
Kaip
Popiežius Benediktas XVI taikliai pastebėjo, žmonija šiandien gyvena besiblaškydama
ir ieškodama durų į dangų, nes, kurdama gerovę be Dievo užtrenkė duris, užsidarė savo
įsitikinimų kiaute ir pati save įkalino materijos kalėjime. Vis akivaizdžiau matosi,
kad visuomenė, nepripažįstanti dvasinių – moralinių dalykų pirmenybės prieš materiją,
yra pasmerkta kankintis. Tad ar ne laikas ieškoti durų į dangų, kelio pas Dievą?
Liturginėje
Velykų giesmėje (sekvencijoje) girdime žodžius: „Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės
– mirtį nugalėjęs viešpatauja gyvybės Valdovas“. – Šie žodžiai išreiškia nuolatinę
kovą tarp gėrio ir blogio, tarp gyvenimo ir mirties kultūros. Nors savo prisikėlimu
iš numirusių Kristus nugalėjo mirtį, tačiau piktoji dvasia ir toliau priešinasi Dievo
planui ir Kristuje įvykdytam Jo išganymo darbui (plg. KBK, Nr. 2851). Visai neseniai
mes akivaizdžiai matėme, kaip istorijoje mirtis ir gyvybė tęsia kovą tai ginčuose
dėl Alkoholio kontrolės įstatymo, tai debatuose dėl šeimos koncepcijos... Kadangi
Piktasis nesnaudžia, tokių kovos apraiškų patirsime dar ne kartą tiek savo dvasiniame,
tiek ir visuomenės gyvenime.
Tačiau Kristaus prisikėlimas nuteikia mus viltingai,
nes Velykos yra laimėjimų diena. Paprastai kalbant apie laimėjimus žinome, kad kuomet
vienas laimi, - kiti džiaugiasi arba pavydi laimėjimo (juk ir taip būna!). Su Velykomis
taip nėra, nes Kristaus laimėjimas paliečia visus žmones: „Savo mirtimi Kristus mus
išlaisvino iš nuodėmės, o Prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą“ (KBK, Nr. 654).
Laiške kolosiečiams skaitome entuziastingą paraginimo žodį: „Jeigu esate su Kristumi
prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės
tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3,1-2).
Brangūs tikintieji,
Gyvenimas su Kristumi yra pagrindinis mūsų laimėjimas, jau čia – žemėje išsiskleidžiantis
gausiais malonės vaisiais ir atveriantis duris į dangų. Bažnyčia gyvai tiki, jog prisikėlęs
Kristus yra mūsų prisikėlimo pagrindas ir šaltinis: „Laukiant, kol tai įvyks, prisikėlęs
Kristus gyvena Jį tikinčiųjų širdyse“ (KBK, Nr. 655). Neškime tad prisikėlimo džiaugsmą
į platųjį pasaulį, kuris pirmiausia prasideda mumyse, mūsų šeimose ir darbovietėse,
kad Kristaus pergalė persmelktų visą mūsų gyvenimą ir veikimą, nes Kristus tikrai
prisikėlė!
Nuoširdžiai meldžiu šv. Mišiose, kad prisikėlusio Kristaus malonė
paliestų visų širdis, aplankytų ligonius ir kenčiančius, duotų gyvenimo kryptį nutolusiems
nuo Dievo ir klaidžiojantiems abejonių labirintuose.