2008-03-23 10:30:03

Lietuvos ganytojų velykiniai sveikinimai


Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio Velyknakčio homilija

Mylimi broliai ir seserys,

Ką tik girdėjome Dievo angelo žinią: Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs (Mt 28, 5).

Tai yra Geroji Dievo žinia, kuri ir šiandien, po 2000 metų, yra svarbi mums. Svarbi visiems, kurie tiki – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).

Jėzus Kristus nėra gražių prisiminimų, paveikslų ir iškilmingų apeigų dievas. Jis yra gyvas! Jis yra Emanuelis – Dievas su mumis. Jis yra tas, kuris trokšta susitikti su kiekvienu mūsų, kad pasidalytų savo Prisikėlimo džiaugsmu. Apreiškime šv. Jonui Dievas sako: Aš esu [...] Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius (Apr 1, 17–18).

Kaip mes galime susitikti su gyvuoju Dievu? Visų pirma Dievo Žodyje. Šv. Jono evangelija prasideda taip: Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. (Jn 1, 1). Žodis yra gyvas antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo – Jėzus Kristus. Kaskart girdėdami ar skaitydami Dievo Žodį, mes girdime kalbantį gyvąjį Dievą ir susitinkame Jį. Tai nėra pasakojimas apie kadaise buvusius istorinius įvykius, bet žinia kiekvienam mūsų. Dievo Žodis pritaikytas prie mūsų gyvenimo, jis duoda konkrečius atsakymus į mums kylančius gyvenimo klausimus, tačiau turime išmokti juos išgirsti. Todėl psalmistas mus ragina: O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis byloja! Nebūkite kietaširdžiai (Ps 95, 7–8). Dievo Žodis turi galią pakeisti mūsų gyvenimą, suteikti mums reikiamos pagalbos, drąsos, parodyti teisingą kryptį.

Kodėl žmonės bijo sutikti gyvąjį Jėzų, Dievo Žodį? Todėl, kad jis mus esmingai paveikia ir pakeičia. Pasak šv. apaštalo Pauliaus, Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis (Žyd 4, 12). Girdėti Dievo Žodį ir juo vadovautis gyvenime – tai gyventi tikrą, teisingą, dorą ir Kristaus mokymui ištikimą gyvenimą. Tai yra gražu, tačiau drauge reikalauja aukos bei drąsos. Gerai žinome, kokia nemėgiama yra tiesa ir tie, kurie savo gyvenime ja vadovaujasi. Juk kaip tik už tai ir buvo nukryžiuotas pats Dievas. Tačiau būtent tiesa padaro žmogų tikrai laisvą, tikrai pajėgų gyventi ne tik šį žemiškąjį, bet ir Amžinąjį gyvenimą.

Žinodamas, kad mums neužtenka vien Dievo Žodžio, Jėzus Kristus liko tarp mūsų Eucharistijoje. Po trapiais duonos ir vyno pavidalais slepiasi gyvasis Dievas. Eucharistijoje Kristaus Prisikėlimas yra ne tik skelbiamas, bet ir realiai patiriamas. Šv. Mišių metu kiekvienas mūsų galime ne tik susitikti su Gyvuoju Dievu, bet ir Jį priimti. Konsekracijos metu girdėsime tariant: tai yra mano kūnas. Tai Jėzaus žodžiai, tariami kunigo lūpomis, kurie skelbia, kad Jėzus realiai yra čia, tarp mūsų.

Nukryžiuotas už mūsų nuodėmes ir Prisikėlęs Kristus ateina į mūsų gyvenimą, kad mes visi būtume perkeisti Jo Prisikėlimo galia. Jėzus sako: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame (Jn 6, 56). Kristaus Kūnas ir Kraujas daro mus Dievo šeima – broliais ir seserimis vienas kitam.

Dievo Apreiškimas nepasilieka vien Šventajame Rašte. Dievas įsikūnija tuose, kurie Jį tiki ir myli. Jėzus sako Mortai: Aš esu Prisikėlimas (Jn 11, 25). Jis nesako: aš prisikelsiu, – bet: Aš esu Prisikėlimas. Tai ir yra Gyvojo Dievo proveržis – jo radikalus buvimas tarp mūsų. Jėzaus galia mes visi tampame Priskėlimo žmonėmis. Tad ir turime išdrįsti gyventi prisikėlusiojo gyvenimą – gyvenimą, kupiną dieviškosios vilties, meilės ir gailestingumo.

Sirų Antiochijos oficiume skelbiama: Kai per Viešpaties šventes tikintieji priima Sūnaus Kūną, jie vieni kitiems skelbia Gerąją naujieną, kad jiems duotas gyvenimo laidas, kaip ir tada, kai angelas pasakė Marijai Magdalietei: Kristus prisikėlė! Taip ir dabar gyvenimas ir prisikėlimas suteikiami tiems, kurie priima Kristų.

Iš visos širdies sveikinu Jus Kristaus Prisikėlimo dieną ir linkiu susitikti su gyvuoju Dievu. Jis padės mums, kad viltis įveiktų neviltį, meilė nugalėtų neapykantą, gailestingumas triumfuotų prieš pasmerkimą. Drauge švęskime Kristaus pergalę ir priimkime gyvąjį Dievą į savo širdis, savo gyvenimus. Kristus tikrai prisikėlė, Aleliuja!

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus sveikinimas švenčiant 2008 metų Velykas

Kristaus pergalės žygis

Per šv. Velykas džiaugsmingai sveikiname vieni kitus, linkėdami laimės, geros nuotaikos ir prisikėlusiojo Kristaus palaimos savo gyvenimui. Prie šių sveikinimų prisidedame ir mes, Kauno arkivyskupijos ganytojai. Meldžiame Dievą, kad mirtį nugalėjęs Kristus mus visus vestų prisikėlimo keliu. Ar gerai pažįstame šį kelią?

„...jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybėmis ir nusikaltimo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 8) – šiais žodžiais apaštalas Paulius ragino Korinto krikščionis švęsti Kristaus prisikėlimą. Anuomet Korinto miestas garsėjo stabmeldyste ir ištvirkimu. Šiame morališkai sugedusiame mieste krikščionys buvo jėga, turėjusi pakeisti nuodėmėse skendėjusį stabmeldišką pasaulį.

Ar dabartinė Lietuva nepanaši į ano meto Korinto miestą? Kaip paveikė žmones alkoholio, sekso ir prievartos reklama? Daugelis žmonių jau nesupranta, kad tyra meilė, blaivus protas ir pagarba žmogui yra vertybės, be kurių visuomenė pasmerkta mirčiai ir išsigimimui. Mirtį nugalėjęs Kristus kviečia mus imtis atsakomybės keisti visuomenę, kad joje būtų branginamas tiesumas ir širdies tyrumas.

Velykų rytą Lietuvos bažnyčias užtvindo minios žmonių, ir tai negali mūsų nedžiuginti. Tai, ką matome per Velykas, liudija, kad daugumos mūsų tautiečių ryšys su Dievu dar nenutrūkęs, tačiau tai nereiškia, kad jie visi eina prisikėlimo keliu. Bet kokiu atveju nereikia nusiminti, jeigu aplink save dažniau matome ne minias, bet kuklesnius Kristaus sekėjų būrelius. Kristus yra pasakęs: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32). Mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas, Jėzus pakvietė mus būti jo dieviškojo gyvenimo dalininkais, jo bendradarbiais kuriant geresnį ir protingesnį pasaulį, tačiau nepasakė, kad paskui jį eis minios. Priešingai, Kristus kalbėjo, kad jo sekėjai bus netgi persekiojami. Velykų rytą džiaukimės ir dėkokime Dievui už šį karališkąjį pašaukimą sekti paskui Kristų ir kovoti už gėrio pergalę.

Apaštalas Paulius pakvietė Korinto tikinčiuosius švęsti Velykų su tyros širdies ir tiesos duona. Ką apaštalas šiais žodžiais norėjo pasakyti? Jis pakvietė švęsti, t. y. džiaugtis drauge su prisikėlusiuoju Kristumi, bet drauge nurodė, ko reikia, kad būtume pilni džiaugsmo. Reikia gyventi tiesoje ir būti laisviems nuo nuodėmės, nes ten, kur nėra tiesos ir nebranginamas širdies tyrumas, negali būti tikro džiaugsmo. Dievo nepažinęs ir stabus garbinęs pagonis negalėjo džiaugtis, nes jautėsi apsuptas sau priešiškų jėgų. Panašiai šiandien nebeturi džiaugsmo žmonės, neieškantys tiesos, paskendę prietaruose ir nebranginantys širdies tyrumo. Gyvenantiems su Kristumi nebereikia džiaugsmo ieškoti alkoholyje, narkotikuose ar žmogaus dvasią alinančiose pramogose.

Prisikėlimo rytą Kristus pradėjo savo pergalės žygį per istoriją ir pakvietė į jį tikinčius žmones dalyvauti jo žygyje dėl pasaulio, statomo ne ant melo ir nuodėmės, bet ant tvirto Evangelijos pamato. Šį pasaulį Kristus pavadino Dievo karalyste, kurią turime kurti savo širdyse ir savo aplinkoje. Ar esame pasiryžę aiškiai ir teigiamai atsakyti į šį pakvietimą?

Jeigu taip, tuomet bandykime eiti per gyvenimą kaip tikėjimo žmonės, nešantys viltį, nes Kristaus mokinys negali skleisti nevilties. Ateitis priklauso turintiems viltį ir nešantiems meilę. Mūsų visuomenės nuotaikos yra kupinos pesimizmo, kuris skverbiasi ir į tikinčiųjų širdis, ir tai yra pavojaus ženklas, kad mumyse pačiuose yra nusilpęs Kristaus veikimas. Prisikėlęs Kristus tepadrąsina mus tvirtai stovėti šalia jo. Su Kristumi kurkime naują Lietuvą, kurioje būtų saugu gyventi ir lengva kvėpuoti kiekvienam doram lietuviui.

Šiauliu vyskupo Eugenijaus Bartulio velykinis sveikinimas tikintiesiems

Sugrižkime į ramybės dvasią

Brangūs broliai ir seserys,

Didingas varpų skambesys primena visiems, jog Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlęs mus visus sveikina: „Ramybė jums“, kartu kviesdamas eiti tiesos, meilės ir ramybės keliu.

Tesilinksmina nušvitusi žemė ir, Amžių Valdovo spindesiu nušviesta tepajunta, kad pasaulyje tamsa jau išsisklaidė, puolusiems grąžina nekaltumą, o nuliūdusiems – džiaugsmą. Skaitome Velykų šlovinimo giesmėje.

Tad apkabinkime vieni kitus, atleiskime iš širdies, nušviskime iš džiaugsmo. Tai tikro Prisikėlimo rytas. Tačiau žvelgiant į pasaulį ir matant blogio siautėjimą, su pranašu Izaiju galėtume pasakyti: „Ramybės kelio jie nepažino, nėra teisingumo jų takuose. Vėžes pasidarė sau kreivas,- kas jomis eina ramybės nepažįsta. Maištas, neištikimybė Viešpačiui. Teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, nes teisybė klumpa gatvėje, o dorumui uždrausta eiti“ (Plg. Iz 59, 8-14). Todėl Išganytojas primena pasaulio klaidą dėl nuodėmės, kad netiki Prisikėlusiu Kristumi.

Dievo pamiršimas ir Jo nustūmimas į paskutinę vietą yra didžiausia nedorybė. Labai svarbu dar kartą priminti, jog nuodėmė yra mirtis. „Meskite nuo savęs visus nusikaltimus, kurkite sau naują širdį ir naują dvasią“(Ez 18,31) primena pranašas Ezekielis. Viešpats trokšta žmonių laimės, todėl ir primena būtinybę pakeisti gyvenimą, nes dėl to, kad pasaulis nelaimingas kalta yra nuodėmė.

„Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose”(Lk 19,5). Viešpats ragina sugrįžti į širdies šventovę ir primena: „Ši tauta vien tik lūpomis tegarbina mane,- jos širdis yra nutolusi nuo manęs“ (Iz 29,13).

Šv. Augustinas sako: “Neišeik į išorę, sugrįžk į save patį: vidiniame žmoguje apsigyvena tiesa.“ Ir visa tai giliai pajutusi palaimintoji Trejybės Elzbieta sušunka: „Žemėje atradau rojų, nes rojus yra Dievas, Jis yra mano širdyje".

Šiandieniniam žmogui reikia atrasti vidinio gyvenimo skonį. Jau įprasta bėgti į išorę. Vaikai bėga iš namų, tėvai bėga į užsienį, o namų šventovės subyrėjo ir ištuštėjo. Dirbant, studijuojant ir sportuojant neapsieinama be triukšmo. Patiriama tuštumos baimė. Įprasta niekada nebūti vienam. Kartą vienas kunigas išėjusių iš diskotekos jaunuolių paklausė: “Kodėl čia susirinkote?“ Jie atsakė: “Kad apie nieką negalvotume.“

Brangieji, ar šiandien nesigirdi tylus, bet labai pražūtingas šių dienų „faraonų“ įsakymas: „Leiskime jaunimui šėlti triukšme, teapsvaigsta nuo silpnųjų gėrimų svyruojančios galvelės, kad nieko negalvotų ir laisvai neapsispręstų. Temėgdžioja patogias madas, tekartoja mūsų melodijas ir žodžius, temąsto mūsų mintimis. Juk didžiausią įtaką mūsų visuomenei daranti reklama žmogų padaro tik stebėtoju ir vartotoju.“

Tiek daug kalbame apie prarastus gyvenimus. Tačiau tikrai prarastas gyvenimas yra žmogaus, kuris niekada nesusimąstė, jog yra Dievas, jog yra amžinasis gyvenimas, jog yra tikrasis džiaugsmas ir Amžinas Prisikėlimo Rytas.
Amžinos atminties Popiežius Paulius VI kalbėjo: „Šiandien esame lyg drugio purtomi. Karščiuojame tiek bažnyčioje, tiek vienatvėje. Triukšmas ir gaudesys beveik visur įsiviešpatavo. Nebepajėgiama susikaupti. Žmonės tapo tūkstančių pramogų ir išsiblaškymų grobiu. Savo energiją jie švaisto į visas šių dienų kultūros puses. Laikraščiai, žurnalai, knygos užplūsta mūsų namų intymumą ir mūsų širdis. Vis sunkiau atrasti atokvėpio valandėlę susikaupti, kad siela susirūpintu tik Dievu“.

Todėl kaip svarbu brangieji, kad švęstume Velykas trokšdami vidinio išsilaisvinimo ir atsivertimo. Šv. Augustinas rašė: „Tu buvai manyje, o aš stovėjau lauke ir ten Tavęs ieškojau, ir lyg pamišęs nėriau į tavo kūrinių išorinį grožį. Tu buvai su manimi, bet aš su Tavimi nebuvau. Mane nuo Tavęs atitolino kūriniai, kurie tikrai neegzistuotų, jeigu Tu nebūtum dėl savęs jų sukūręs“.

Šiais metais visa Lietuva švenčia M. Marijos pasirodymo Šiluvoje 400 metų jubiliejų. Marija yra „Bažnyčios Įvaizdis“; tai, kas pastebima joje, turi būti matoma ir Bažnyčioje.

Brangūs broliai ir seserys! Džiugiai švęskime Velykas. Šiais jubiliejiniais Marijos metais prašykime Dangiškosios Motinos, kad ji padėtų mums visiems pereiti iš išorės į vidų, iš triukšmo į tylą, iš išsiblaškymo į susikaupimą iš nesutarimų į vienybę, kad prisikėlę iš nuodėmės vergijos pereitume iš triukšmingo pasaulio pas ramybės ir meilės Dievą. Amen.

Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos velykinis laiškas

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

jau dvidešimt amžių krikščionija šiuo laiku švenčia ypatingą Kristaus prisikėlimo iškilmę – mūsų krašte ji tradiciškai vadinama Velykomis. Kai kas vis dėlto sako: tai pavasario, atbundančios gamtos, margučių ar gyvybės šventė. Viso pasaulio krikščionys du tūkstantmečius ją laiko kitokia, daug svarbesne švente, skelbiančia Kristaus pergalę prieš mirtį ir žmogaus amžinojo gyvenimo galimybę. Dėl to ir Bažnyčios liturgijoje ji įvardyta ne kaip viena iš daugelio švenčių, bet kaip pati svarbiausia metų iškilmė.

Kad Velykos – Kristaus prisikėlimas – mus iš tiesų užkalbintų, giliai paliestų, reikia prisiminti, ką ši diena mums reiškia. Kartais kasdienybėje tam pritrūksta laiko, o šventų Velykų metas – tinkama proga šį įvykį labiau apmąstyti.

Vienas Kristaus apaštalų – šv. Paulius – dalydamasis savo tikėjimu taip rašo anuometinei Korinto tikinčiųjų bendruomenei: „...jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1Kor 15, 14). Taigi Kristaus prisikėlimas yra viso mūsų tikėjimo svarbiausia kolona, kuria remiasi ir amžinojo gyvenimo viltis. O kadangi tikėjimas prisikėlimu – viso krikščioniškojo tikėjimo pagrindas, tai Velykos yra svarbiausia metų liturginė iškilmė kiekvienam tikinčiajam į Kristų.

Velykų dienos Evangelija mums pasakoja, jog po Didžiojo penktadienio, kai Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas, kai jo mokiniai buvo sukrėsti ir praradę viltį, du iš jų – Petras ir Jonas – staiga gavo nelauktą ir stebinančią žinią apie Jėzaus prisikėlimą. Tarsi lenktyniaudami, viską palikę, jie bėgo į Jėzaus palaidojimo vietą: taip labai norėjo sužinoti, kas gi nutiko iš tikrųjų, ar Jėzus tikrai prisikėlė? Tai sužinoti Velykų rytą jiems buvo pats svarbiausias dalykas. Apaštalų skubėjimas nebuvo beprasmis. Jie įtikėjo Jėzaus prisikėlimu, ir tai tapo reikšmingiausia ne tik tos dienos, bet ir viso jų gyvenimo patirtimi. Tuščias kapas, paliktos drobulės, į kurias buvo suvyniotas Jėzaus kūnas, jau bylojo tai, ką vėliau patvirtino nepamirštami susitikimai su Prisikėlusiuoju – mirtis nėra paskutinis taškas žmogaus gyvenime.

Velykų rytas neišvengiamai užklausia ir mus apie mūsų tikėjimą. Ar tikiu, kad Jėzus Kristus tikrai prisikėlė? Tad svarbiausia, ką galime šiandien padaryti, – atnaujinti savo tikėjimą Viešpaties Jėzaus prisikėlimu ir mums dovanojamu amžinuoju gyvenimu. Kartu su apaštalais Petru ir Jonu ištarkime: „Viešpatie, aš tikiu!“ Tarkime drąsiai ir su džiugiu tikėjimu: „Taip, Kristus prisikėlė, ir man tai yra labai svarbu.“ Nuo to priklauso visa mano ateitis, ne tik dešimtmečiai, bet ištisa amžinybė.

Švęsdami ne pirmas Velykas savo gyvenime, žinome, kad nėra paprasta išlaikyti tikėjimą visus metus, ne tik per šventes, bet ir patiriant kasdienybės išbandymus. Jei tai būtų labai paprasta ir lengva, nebūtų pasaulyje tiek daug įvairiausių blogio apraiškų: melo, vagysčių, prievartos, žudynių. Prisikėlimo rytas kasmet suteikia vis naujų jėgų, kad nenusigąstume, kad tikėtume, jog išganymo kelias galimas kiekvienam geros valios žmogui. Šiame kelyje nesame nei pirmi, nei vieninteliai.

Šioje kelionėje turime ir daug mus stiprinančių momentų, išgyvenamų kartu su visa Bažnyčia. Žvelgdamas iš svarbiausios metų liturginės šventės perspektyvos, noriu priminti bent du reikšmingesnius, laukiančius mūsų šiais metais.

Birželio 28 dieną, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės išvakarėse, Popiežiaus Benedikto XVI pakviesti, kartu su tikinčiaisiais visame pasaulyje pradėsime Jubiliejinius dutūkstantuosius apaštalo Pauliaus metus. Jie tęsis iki kitų metų birželio 29-sios. Būsime kviečiami ištisus metus įsiklausyti į šio didžio Tautų apaštalo mintis, išdėstytas Šventajame Rašte, apmąstyti jo darbus, iš jo liudijimų semtis tikėjimo tvirtybės.

Švęsdami apaštalo Pauliaus dviejų tūkstantmečių jubiliejų, atidžiai skaitydami Dievo žodį, ištartą per jo raštus, suprantame, kad nepaisant laiko tėkmės, stulbinančios mokslo ir technikos pažangos, žmogaus vidinės problemos, tikėjimo išbandymai amžiais išlieka labai panašūs ar net visiškai tokie patys. Štai ką, kalbėdamas anų laikų Galatijos krašto krikščionims, šv. Paulius įvardija kaip didžiausias kliūtis amžinajam gyvenimui pasiekti, kaip didžiausias žmogiškas ydas, griaunančias tikėjimą ir atitolinančias nuo Dievo: „...tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai“. Apaštalas tęsia: „Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (Gal 5, 19–21).

Šv. Pauliaus išvardytos blogio apraiškos žmonių gyvenime reiškėsi ne tik šio apaštalo laikais. Jos būdingos ir mūsų dienoms. Žmogus tas pats, jo prigimtis nesikeičia. Mokslo ir technikos plėtra savaime nepadaro žmogaus geresnio, tik duoda naujų galimybių. Todėl visais laikais vienodai aktualus tikėjimas, kurį ypatingai išgyvename Velykų laiku.

Atrodytų, ką čia kalbėti apie tokius dalykus šventės dieną. Bet kaip tik, mielieji, tokią dieną geriausiai suprantame, jog visokiam blogiui negalime leisti suvešėti mūsų gyvenime. Tokią ypatingą dieną, drauge susirinkę Dievo šventovėje, taip pat namie susėdę prie balta staltiese užtiesto šventinio stalo, geriausiai suprantame, jog blogis mūsų gyvenime turi būti svetimas ir nepageidaujamas.

Antrasis šiais metais mūsų laukiantis nepaprastas tikėjimo bendrystės momentas – Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejus rugsėjo mėnesį. Jam jau intensyviai ruošiamasi. Šis jubiliejus mums ypač primins Dievo Motinos raginimą skirti deramą dėmesį ir pagarbą jos Sūnui Jėzui Kristui, kad Jo žodis parodytų kryptį mūsų žingsniams, kad Jo palaima padarytų vaisingus mūsų darbus.

Kartu su Bažnyčia visame pasaulyje ir Lietuvoje nepraleiskime šių bendrų, didžių mūsų tikėjimo liudijimo ir brandinimo momentų.

Nuoširdžiausiai sveikindamas Jus su šventomis Velykomis, visiems ypač linkiu savo gyvenimo siekius, darbus kreipti gėrio linkme, o šias pakilias Velykų dienas išgyventi gyvu, tvirtu ir džiugiu tikėjimu, kurio centras yra Jėzus Kristus – mūsų Viešpats, mūsų Dievas, mūsų Viltis.

Panevėžio vyskupo Jono Kaunescko velykinis laiškas

Broliai ir Sesės, sveikinu visus didžiąją Velykų džiaugsmo dieną! Visi šiandien spindime džiaugsmu, visi džiūgaujame ir su tūkstančiais varpų giedame: Aleliuja, aleliuja, aleliuja! Kristus kėlės! Nėra pasaulyje kitos tokios dienos, kad taip visur skambėtų giesmės ir varpai, kad tokios minios eitų procesijose. Pasaulis nežino didesnio džiaugsmo, didesnės pergalės. Nugalėti didžiausieji žmogaus priešai – nuodėmė ir mirtis! Ir jau visais laikais „visi, kurie jį tiki, gaus jo vardu nuodėmių atleidimą“ (Apd 10,43).

Kiekvienas sekmadienis yra to džiaugsmingo Viešpaties prisikėlimo minėjimas. Deja, mūsų tarpe yra ir tokių brolių bei seserų, kurių širdys atšalo, kurie nebešvenčia sekmadienio. Jie pradėjo gyventi be Dievo, be džiaugsmo, be tikėjimo ir be vilties. Ar ne todėl šiandien pasaulyje tiek daug liūdesio, tiek daug blogio, tiek daug neteisybės?

Brangūs tikintieji, mūsų pareigą tai pakeisti, mūsų pareiga sugražinti džiaugsmą į visų gyvenimą. Prašome Jūsų padėti Bažnyčiai sugražinti džiaugsmą ir gėrį į gyvenimą. Padėkite Bažnyčiai. Padėkite pagal galimybes, pagal savo sugebėjimus. Tegu tam paskatina garsaus kunigo, kovotojo už tiesą Liuterio Kingo žodžiai: „Jei negali būti medis ant kalno, būk krūmas slėny. Jei negali būti saule, būk žvake. Jei negali būti vieškelis, būk takas!“

Mūsų šv. Tėvas Benediktas XVI-sis sako: „Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentai kiekvieną tikintįjį įpareigoja skelbti ir liudyti Evangeliją – tą Linksmąją Naujieną“.

O kaip ją liudysime, o kaip ją skelbsime? Visų pirma savo gyvenimu! „Krikščionis – ne vardas, bet gyvenimo programa,“ – skelbia Popiežius Jonas XXIII. Broliai ir Seserys, „jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“, – kviečia šv. Paulius (Kol 3,1). Būtinai privalome su visais dalintis savo tikėjimu, savo džiaugsmu. „Tik rūpestis artimu, rūpestis jo tikėjimu, gali padaryti tikru Kristaus sekėju“, – sako šv. Jonas Auksaburnis. „Tikėti vienam neįmanoma“, – pritaria ir kardinolas Kordės (Paul Josef Cordes).

Dalinkimės savo tikėjimu. Šiandien tam galime pasinaudoti daugybe priemonių: kvieskime artimuosius ir pažįstamus į katalikiškus susibūrimus, šventes, bendruomenes; prenumeruokime ir platinkime katalikišką spaudą, skaitykime katalikiškas knygas.

Daugelis skundžiasi, kad televizijoje taip daug blogio. Ir kad nieko negalima padaryti. Netiesa. Prisiminkime, kaip Lenkija išsikovojo tikėjimo laisvę komunistiniais laikais. Kardinolas Višinskis paskelbė atsišaukimą. Jis kvietė tikinčiuosius tuoj pat išjungti televizorių ar radiją, kai tyčiojamasi iš tikėjimo, kai kalbama prieš tikėjimą, kai iš vaikų širdžių raunamas tikėjimas. Ir tai atvedė prie Solidarumo ir laisvės.

Labai džiaugiuosi, tiesiog dėkoju Dievui, kad ir Lietuvos tėvai jau pakilo į kovą prieš neigiamą žiniasklaidos poveikį, žalojantį nepilnamečius. Susibūrė Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA), tėvai susivienijo kovai už šeimai palankią aplinką. Jie kviečia visus pakilti į kovą. Ir aš kviečiu visus ir jaunus, ir senus į kovą. Gana to purvo televizijoje. Kai tik pamatome tai, tuoj pat išjunkime televizorių. Rašykime protestus, skundus.

Kristus, nugalėjęs nuodėmę, kviečia mus į tiesos ir gėrio pergalę, šaukia visus į prisikėlimą. Meldžiu Dievą, kad Prisikėlimo pergalės džiaugsmas lydėtų visas Jūsų gyvenimo dienas.

Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio velykinis žodis

Brangūs tikintieji,

Nenusakomo džiaugsmo kupini sveikiname šiandien vienas kitą žodžiais - sveiki sulaukę šventų Velykų!

Velykos – pati svarbiausia mūsų tikėjimo šventė, kurioje mes švenčiame ne tik Kristaus prisikėlimą iš numirusių, bet kartu ir savo atpirkimą. Kristaus prisikėlimas – tai daugiausia tikėjimo ir atsivėrimo Dievo veikimui reikalaujanti tiesa. Neseniai teko girdėti nuomonę, kad Kalėdos plačiojoje visuomenėje iškilmingiau švenčiamos negu Velykos. Nereikia tuo stebėtis, nes žmogaus gimimas priklauso akivaizdžiai ir džiugiai mūsų gyvenimo patirčiai. Kiek kitokia patirtis mus sutinka artimo žmogaus mirties atveju, bet ir tai, nors ir sunkiai dar galime priimti. O kaip su prisikėlimu? – Nei vienas iš mūsų tokios patirties nesame turėję, todėl Velykų įvykis pranoksta mūsų natūralų pažinimą ir veda į naują tikrovę – į pergalę kartu su Kristumi!

Kaip Popiežius Benediktas XVI taikliai pastebėjo, žmonija šiandien gyvena besiblaškydama ir ieškodama durų į dangų, nes, kurdama gerovę be Dievo užtrenkė duris, užsidarė savo įsitikinimų kiaute ir pati save įkalino materijos kalėjime. Vis akivaizdžiau matosi, kad visuomenė, nepripažįstanti dvasinių – moralinių dalykų pirmenybės prieš materiją, yra pasmerkta kankintis. Tad ar ne laikas ieškoti durų į dangų, kelio pas Dievą?

Liturginėje Velykų giesmėje (sekvencijoje) girdime žodžius: „Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – mirtį nugalėjęs viešpatauja gyvybės Valdovas“. – Šie žodžiai išreiškia nuolatinę kovą tarp gėrio ir blogio, tarp gyvenimo ir mirties kultūros. Nors savo prisikėlimu iš numirusių Kristus nugalėjo mirtį, tačiau piktoji dvasia ir toliau priešinasi Dievo planui ir Kristuje įvykdytam Jo išganymo darbui (plg. KBK, Nr. 2851). Visai neseniai mes akivaizdžiai matėme, kaip istorijoje mirtis ir gyvybė tęsia kovą tai ginčuose dėl Alkoholio kontrolės įstatymo, tai debatuose dėl šeimos koncepcijos... Kadangi Piktasis nesnaudžia, tokių kovos apraiškų patirsime dar ne kartą tiek savo dvasiniame, tiek ir visuomenės gyvenime.

Tačiau Kristaus prisikėlimas nuteikia mus viltingai, nes Velykos yra laimėjimų diena. Paprastai kalbant apie laimėjimus žinome, kad kuomet vienas laimi, - kiti džiaugiasi arba pavydi laimėjimo (juk ir taip būna!). Su Velykomis taip nėra, nes Kristaus laimėjimas paliečia visus žmones: „Savo mirtimi Kristus mus išlaisvino iš nuodėmės, o Prisikėlimu atvėrė kelią į naują gyvenimą“ (KBK, Nr. 654). Laiške kolosiečiams skaitome entuziastingą paraginimo žodį: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3,1-2).

Brangūs tikintieji,

Gyvenimas su Kristumi yra pagrindinis mūsų laimėjimas, jau čia – žemėje išsiskleidžiantis gausiais malonės vaisiais ir atveriantis duris į dangų. Bažnyčia gyvai tiki, jog prisikėlęs Kristus yra mūsų prisikėlimo pagrindas ir šaltinis: „Laukiant, kol tai įvyks, prisikėlęs Kristus gyvena Jį tikinčiųjų širdyse“ (KBK, Nr. 655). Neškime tad prisikėlimo džiaugsmą į platųjį pasaulį, kuris pirmiausia prasideda mumyse, mūsų šeimose ir darbovietėse, kad Kristaus pergalė persmelktų visą mūsų gyvenimą ir veikimą, nes Kristus tikrai prisikėlė!

Nuoširdžiai meldžiu šv. Mišiose, kad prisikėlusio Kristaus malonė paliestų visų širdis, aplankytų ligonius ir kenčiančius, duotų gyvenimo kryptį nutolusiems nuo Dievo ir klaidžiojantiems abejonių labirintuose.

Viltingų ir Dievo malonėmis gausių šv. Velykų!

 








All the contents on this site are copyrighted ©.