Šv. Tėvas vadovavo Viešpaties Kančios pamaldoms. Popiežiaus namų pamokslininko homilijos santrauka.

Penktadienio pavakare popiežius Benediktas XVI Šv. Petro bazilikoje vadovavo Viešpaties Kančios liturgijai, kurios metu, kaip kasmet, homiliją sakė ne pats Šv. Tėvas, bet Popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas tėvas Raniero Cantalamessa.

Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks“. Taip išsipildė Raštas: Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą. (Jn 19, 23-24)

Savaime kyla klausimas, kodėl evangelistas akcentuoja šitą detalę,- sakė pamokslininkas. Vienas naujausių aiškinimų teigia, kad Jėzaus tunika buvusi numegzta panašiai kaip vyriausiojo kunigo liturginis rūbas, tad evangelistas Jonas čia nori pabrėžti, kad Kristus mirė ne tik kaip karalius, bet ir kaip kunigas. Vis dėlto, egzegetai labiau linkę pritarti tradiciniam aiškinimui, kad be siūlės numegzta tunika simbolizuoja Bažnyčios vienybę.

Jėzaus viršutinius rūbus kareiviai suplėšė į keturias dalis, bet tunikos, apatinio rūbo, kuris liečia kūną, neardė. Tai irgi simbolis. Mes, žmonės, galime sudraskyti tai, kas Bažnyčios išorėje, kas regima, bet negalime pažeisti vidinės vienybės.

Vis dėlto, Bažnyčios vienybė reikalinga visų pirma tam, kad pasaulis tikėtų ir dėl to, ji turi būti regima,- kalbėjo tėvas Cantalamessa. Šitą vienybę mes praradome ir mūsų pareiga ją atkurti. Tačiau ji yra kur kas daugiau negu geri krikščionių tarpusavio santykiai. Ji yra ta pati Šventosios Dvasios vienybė, kuria tikintieji privalo regimai įgyvendinti ir liudyti.

Ir šiandien turime leisti, kad Šventoji Dvasia mums vadovautų, kaip ji vadovavo pirmajai apaštalų bendruomenei kai teko pirmą kartą ginti fundamentalią iš žydų ir iš pagonių kilusių krikščionių vienybę. Kai Šventoji Dvasia, kaip per Sekmines, nužengė ir ant romėnų šimtininko Kornelijaus bei visų jo namiškių, apaštalui Petras neliko nieko kito kaip tik ištarti: „Jeigu tad Dievas suteikė jiems tokią pačią dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui?!“ (Apd 11, 17).

Taip pat ir šiais laikais maždaug jau šimtą metų prieš mūsų akis kartojasi tas pats stebuklas,- sakė Popiežiaus namų pamokslininkas. Dievas išliejo Savo Dvasią milijonams įvairių konfesijų krikščionių visame pasaulyje. Ir kad nebūtų jokių abejonių, tas Šventosios Dvasios nužengimas visur vienodai kartojasi. Ir tai yra ženklas, kuriuo Šventoji Dvasia mus verčia vieni kituose atpažinti Kristaus mokinius ir drauge siekti vienybės.

Žinoma, vien charizminės vienybės nepakanka. Matome, jog taip buvo ir Bažnyčios istorijos pradžioje. Kai iš pagonių ir iš žydų kilusių krikščionių vienybei grėsė pirma schizma, apaštalai susirinko Jeruzalėje ir po ilgų svarstymų surastą sprendimą paskelbė tokia formule: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga...“ (Apd 15, 28).

Ir šitoks viršūnėse vykstantis doktrinos ekumenizmas nejudėtų iš vietos, jei jo nelydėtų dvasinis visų bendruomenių narių ekumenizmas. Nuostabiausia yra tai, kad šitas meilės kelias į vienybę mums visiems yra kuo plačiausiai atvertas. Negalime vieni kitiems „užbėgti už akių“ spręsdami doktrinos skirtumus. Skirtumai yra dideli ir dėl to reikia kantrybės. Tačiau jau dabar galime lenktyniauti meilės ekumenizmo kelyje. Popiežiaus namų pamokslininkas čia paminėjo mūsų laikų meilės ekumenizmo skatintoją Chiarą Lubich, kuria kaip tik šiomis dienomis palydėjome į amžinybę.

Eidami vienybės keliu visada turime atsiminti, kad šiandien, trečiojo tūkstantmečio pradžioje, mūsų gyvenimas gerokai skiriasi nuo to, koks buvo antrojo tūkstantmečio pradžioje, kai įvyko didžiulis skilimas, supriešinęs Rytų ir Vakarų krikščionis. Mūsų laikai taip pat skiriasi nuo antrojo tūkstantmečio vidurio situacijos, kai įvyko skilimas tarp katalikų ir protestantų. Pasaulis eina pirmyn. Mes irgi negalime likti prikaustyti prie senų problemų ir formulių, kurios šiandien jau neaktualios ir daugeliui net nesuprantamos. Šiandien mes galime rinktis tikėjimo ekumenizmą arba netikėjimo ekumenizmą. Viename susibūrę tie, kas tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, kad Dievas yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kad Kristus mirė dėl žmonių išganymo. Kitas vienija tuos, kurie prisirišę prie Nikėjos simbolio, tebekartoja jo formules, bet nejaučia jų tikro turinio. Pastarasis tai toks ekumenizmas, kuriame visi tiki tą patį dalyką, nes iš tiesų jau nieko netiki. „O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?!” – sako šv. Jonas savo Pirmajame laiške. Pasak šito kriterijaus, krikščionys skirstomi ne į katalikus, ortodoksus ir protestantus, bet į tuos, kurie tiki, kad Kristaus yra Dievo Sūnus, ir tuos, kurie netiki,- kalbėjo Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa Didžiojo penktadienio pavakare Šv. Petro bazilikoje vykusios Viešpaties Kančios liturgijos metu. (jm)