Paskutinės Vakarienės Mišios Romos Šv. Jono bazilikoje
Didžiojo ketvirtadienio pavakare Romos katedroje, Laterano šv. Jono bazilikoje, popiežius
Benediktas XVI aukojo Paskutinės Vakarienės Mišias. Jų metu sakytos homilijos tema
– liturgijoje skambėjęs evangelisto Jono pasakojimas apie Jėzų mazgojantį kojas apaštalams.
Atėjo
Jėzaus valanda, į kurią nuo pat pradžios vedė visa jo veikla,- kalbėjo popiežius Mišių
homilijoje. Evangelistas Jonas, kalbėdamas apie Jėzaus Velykas, akcentuoja du dalykus
– perėjimą į Tėvo šlovę ir meilę. Jėzus nebuvo atvykęs tik aplankyti pasaulio ir jo
„perėjimas“ nėra tik šiaip grįžimas pas Tėvą. Jis išeina su kūnu ir visa savo žmogyste.
Kryžiaus auka jį transformuoja. Jis amžinai gyvena su Tėvu ir tuo pat metu su žmonėmis.
Savo meilės jėga jis ir mus transformuoja; ir mes „pereiname“ drauge su Jėzumi.
Šito
esminio proceso pranašiškas simbolis yra kojų mazgojimas apaštalams. Jei atidžiai
klausomės Evangelijos pasakojimo, galime atskirti du kojų mazgojimo dėmenis. Pirmiausia
– tai tyrumo, „švaros“ dovana, kurią Jėzus suteikia apaštalams. Antra – ta dovana
yra pavyzdys, yra įpareigojimas daryti tą patį, nešti kitiems tyrumo malonę. Bažnyčios
Tėvai šiuos du kojų mazgojimo aspektus vadina sakramentu ir pavyzdžiu. Nes negalime
tik pasyviai priimti Dievo mums dovanojamą meilę. Meilė yra dinamiška, būdami mylimi
ir mes turime mylėti. Meilė – reiškia mylėti drauge.
Popiežius taip pat atkreipė
dėmesį į apaštalo Petro reakciją: „Tu nemazgosi man kojų per amžius“. Jėzus sukeičia
vietomis mokytoją ir mokinį, tarną ir šeimininką. Petrui teko dar kartą mokytis, kad
Dievo didybė visai kitokia negu mūsų įsivaizduojama didybė. Ir mums reikia nuolatos
iš naujo mokytis, nes ir mes dažniausiai trokštame galingo, o ne kenčiančio Dievo.
Didysis
ketvirtadienis tebūnie džiaugsmo ir dėkingumo diena. Viešpats mus apdovanojo savo
meile iki galo. Minėdami Viešpaties valandą, prašykime, kad šitas džiaugsmas ir dėkingumas,
virstų gebėjimu mylėti jo meile. (jm)