Šv. Tėvo Mišios už Irake žuvusį Mosulo arkivyskupą Rahho

„Įžengėm į Didžiąją Savaitę širdimi kupina didelio skausmo dėl brangaus Mosulo chaldėjų arkivyskupo Paulos Faraj Rahho tragiškos mirties“.

Šiais žodžiais popiežius Benediktas XVI pradėjo homiliją gedulingose Mišiose už neseniai Irake žuvusį Mosulo chaldėjų arkivyskupą. Didžiojo pirmadienio Mišias su Šv. Tėvu koncelebravo Vatikano Valstybėse sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone. Mišiose Apaštališkųjų rūmų Švč. Mergelės Marijos, Išganytojo Motinos, koplyčioje dalyvavo Romoje gyvuojančios chaldėjų bendruomenės atstovai. Eucharistijos šventimą tiesioginiame eteryje per internetą ir ultratrumposiomis bangomis Romoje transliavo Vatikano Radijas.

Šv. Tėvas homilijoje paliudijo dvasinį artumą su Chaldėjų patriarchu kardinolu Emmanel III Delly, Irako vyskupais, kunigais, vienuoliais ir pasauliečiais tikinčiaisiais, kurie kenčia, tiki, meldžiasi. Juos Šv. Tėvas drąsino neprarasti vilties, paskliauti tikėjimu ir iš jo semtis stiprybės sunkiąją valandą.

Liturgijos kontekstas yra nepaprastai iškalbus: kai tik šiomis dienomis mename paskutiniąsias Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienas. Jos yra dramatiškos, kupinos meilės ir baimės. Tai metas, kai paaiškėjo ryškus skirtumas tarp tiesos ir melo, tarp Kristaus nuolankumo ir teisingumo bei jo priešų klastos. Artėjant mirties valandai Jėzus nujautė būsimą smurtinę mirtį, numatė jį apsupusių persekiotojų kėslus, patyrė išgąstį ir baimę, išmušus kritiškai valandai Getsemanėje. Bet visa tai jis patyrė pasinėręs į vienybę su Dievu Tėvu, guodžiamas Šv. Dvasios.

Didžiojo pirmadienio Evangelijos pasakojime apie Betanijos namuose padvelkusių brangių tepalų, kuriais Lozoriaus sesuo Marija patepė Jėzaus kojas, kvapą, atskleidžia gilias prasmes. Patepimas tepalais - tai ypatingos meilės aktas, liudijantis apie būsimą Mokytojo laidojimą, o kvapas, pripildęs namus – tai Bažnyčią pripildžiusios jo aukos neapsakomos meilės, grožio ir gėrio simbolis. Šie brangūs tepalai popiežiui priminė krizmų aliejus, kuriais buvo patepta arkivyskupo Paulos Faraj Rahho kakta jo krikšto bei sutvirtinimo metu ir rankos, priimant kunigystės sakramentą, o paskui rankos ir kakta, kai buvo konsekruotas vyskupu.

Tačiau drauge menu, - sakė Šventasis Tėvas, - nesuskaičiuojamus dvasinės pagarbos ir draugystės „patepimus“, kuriuos patyrė iš tikinčiųjų ir kurie jį lydėjo per baisiąsias pagrobimo ir skausmingo įkalinimo valandas, kurias pradėjo gal jau sužeistas, iki agonijos ir mirties, iki negarbaus palaidojimo vietos, kurioje paskui buvo surastas jo kūnas. Tačiau šie patepimai, tiek sakramentiniai, tiek dvasiniai, buvo prisikėlimo ženklas, tikrojo ir pilnutinio gyvenimo, dėl kurio, kad galėtų mums padovanoti, Jėzus atėjo pas mus.

Arkivyskupas Rahho sekė Kristumi iki Kryžiaus ir, kaip Kristus, neteisėtos mirties akivaizdoje paliudijo tiesą iki galo išlikdamas ištikimu meilės įsakui. Jis buvo taikos ir dialogo žmogus. Žinau, - sakė Šv. Tėvas, - kad jis ypač mylėjo vargšus ir ligonius, buvo įsteigęs draugiją žmonėms su fizinę negalią „Džiaugsmas ir meilė“, kuri rūpinosi jų ir šeimų gerove. Jo pavyzdys tepadeda visiems geros valios irakiečiams sukurti santarvę savo tėvynėje, pagrįstą žmonijos brolyste ir vienų kitiems pagarba.

Šiomis ypatingos vienybės su Irako chaldėjų bendruomene dienomis apraudojome arkivyskupo žūtį ir nežmoniškas mirties aplinkybes. Tačiau šiandien šiose Mišiose Dievui dėkojame už visą gėrį, kurį įgyvendino per arkivyskupą Rahho. Trokštame viltis, - sakė Šv. Tėvas, - kad jis iš Dangaus galėtų išmelsti Viešpaties suteikti iškankinto krašto tikintiesiems drąsą viltis geresne ateitimi. Kaip arkivyskupas Paulos gebėjo be išlygų aukotis savo tautai, taip Irako krikščionys tesugeba ištverti įsipareigojime sukurti pažangos ir taikos siekiančią taikingą bei solidarią visuomenę, - sakė Šventasis Tėvas pirmadienio rytą savo namų koplyčioje už Mosulo arkivyskupą aukotose gedulingose mišiose. (sk)