Viešpaties kančios sekmadienis

Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: 'Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais'“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“. Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“. Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu tai sakai...“

Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.

Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys. O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“. Petras atsiliepė: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“ Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“

Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.

Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė. Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte. Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.

Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: „Šitas yra sakęs: 'Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti'“. Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“ Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ Jėzus atsakė: „Tu tai sakai. Bet ir aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“

Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“

Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“. Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“. Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“. Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“. Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys. Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko. (Mt 26, 14-27, 66)



DVIESE NEŠAMAS KRYŽIUS, Mons. Adolfas Grušas:



Verbų sekmadienio, kuris skirtas paminėti iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę ir drauge įveda mus į Didžiąją Savaitę, Mišiose skaitomas Viešpaties kančios aprašymas. Galima sakyti, kad jis visas yra vienaip ar kitaip susijęs su kryžiumi. Kryžius yra aukščiausias Kristaus atlikto išganymo darbo taškas. Drauge neturėtume pamiršti, jog kryžius taip pat yra esminis krikščioniškos egzistencijos matmuo. Todėl šiandien vertėtų pamąstyti apie tą kančios ir mūsų kasdienybės įrankį.

Nežiūrint, kaip mes vadintume kryžių, jis turi išskirtinę ir nepakeičiamą vietą, kuriant „naują žmogų“.

Tiesa, tam reikia, kad pats žmogus tai suvoktų, priimdamas kryžių laisvai ir su meile, vengdamas pasyvumo bei savęs, kaip aukos, suvokimo.

Mes turime būti prie kryžiaus. Ir šiuo atveju tai ne vien poetinis įvaizdis, vedantis mus prie Jėzaus kryžiaus kartu su Švenčiausiąja Mergele Marija. Kalbu apie kryžių, kuris yra skirtas kiekvienam iš mūsų.

Kad kryžius subrandintų ir sukurtų naują žmogų Kristuje, pirmiausia reikia, kad tame dalyvautume mes patys ir į tai įsijungtume visiškai, visa širdimi, o ne vien fiziniu buvimu.

Fizinis buvimas yra tada, kai mes aikčiojame, dejuojame ir skundžiamės savo gyvenimu, prarasdami bet kokią viltį. Iš tiesų, jei gyvenimo kelyje mums trūksta vilties ir meilės, o lieka tik pasidavimas lemčiai, nežiūrint visų sunkumų, drįsčiau tvirtinti, jog mes bėgame nuo savo kryžiaus.

Iš tiesų kryžius įgyja savo prasmę tik tada, kai mes nesame tame kelyje vieni.

Nėra vieno žmogaus nešamo kryžiaus. Kryžius visuomet nešamas dviese. Kryžius savo prasmę įgyja tada, kai prie jo yra du asmenys, nuolat bendraujantys tarpusavyje.

Vieno asmens nešamas kryžius yra nežmoniška kančia… Tik kartu nešamas kryžius leidžia mums suvokti atpirkimą.

Mes atsisakome vieni nešti savo kryžių. Privalome tai padaryti, nes nesijaučiame galį pakelti tokį svorį.

Kaip tik to ir laukia Išganytojas, kuris sako:

- Pagaliau supratai, kad tą patį kryžių nešu ir aš? Ar suvoki, kad sekti mane nereiškia stovėti atokiai, sulinkus po savo našta, bet prieiti prie to paties kryžiaus ir jį pakelti drauge su manimi: tu už vieno skersinio, o aš už kito?

Prieš tapdamas „mano“ kryžiumi, tai buvo Kristaus kryžius.

Kiekvienas pasaulyje nešamas kryžius yra Kristaus kryžius.

Po kiekvienu pasaulio kryžiumi yra Jis.

Mums paprasčiausiai siūloma kryžių nešti drauge.

Kryžius tokiu būdu suprantamas ne tiek, kaip daiktas, bet kaip jį nešantis Asmuo.

Kaip tik tai ir skiria du klaidingus požiūrius. Vieni žmonės mato tik patį kryžių, kaip realią, neišvengiamą tikrovę, suvokia jo svorį ir laukiantį vargą. Jiems kryžius yra asmeninės kančios išraiška.

Kiti žvelgia vien tik į Viešpatį, kuris yra sulinkęs po šia našta. Pastariesiems kryžius reiškia dalyvavimą kančioje.

Tikrasis suvokimas ateina tada, kai prieiname išvados, jog kiekvienas skausmingas išbandymas nėra tai, kas „ištinka mane“, bet kažkas, kas susiję „su mumis“, o būtent, iki tol, kol šis išmėginimas palietė mane, jį jau išbandė Išganytojas. Paprasčiausiai dabar man yra siūloma galimybė dalyvauti Jo kančioje, patirti tai, ką patyrė Jis.

Sakyčiau, jog kai kurie mūsų poelgiai yra absurdiški. Pasitaikius kad ir mažiausiam nemalonumui, nesutarimams, ištikus kad ir menkiausiai nesėkmei, tuojau pat ieškome, ant ko galėtume „išsilieti“. Kažkodėl niekuomet nepagalvojame kreiptis vien tik į Tą, kuris vienintelis gali suprasti mus, nes visą tai jau yra patyręs pats. Jis taip pat, tuo pat metu susidūrė su šiuo nemalonumu, ir Jis neša tą patį kryžių.

Kaip tik todėl verta savo skausmą išlieti Jam, savo Draugui kryžiaus kelyje. Kitų užuojauta mums, jei ir padeda, tai tik labai trumpam, nežiūrint, kad, eidami maldauti žmonių pagalbos, mes paliekame Jį vieną nešti kryžių tol, kol mes klaidžiojame kitur…

Iš tiesų tai ir yra mūsų nuodėmė…

Kiek kartų, susidūrę su sunkumais, instinktyviai meldėmės: „Viešpatie, padėk man kantriai nešti šį mano kryžių“.

Ar niekada nepagalvojome, kad tokiu atveju kur kas tinkamesnė malda skambėtų taip: „Viešpatie, neleisk, kad man pritrūktų jėgų ir meilės padėti Tau nešti man skirtą kryžių?“

Tikrai ne Viešpats turi ateiti mums padėti nešti kryžių. Jis jau yra ten, sulinkęs po mūsų kryžiumi.

Deja, taip dažnai ten trūksta mūsų…