Taikos, maldos ir didelio susijaudinimo kupinoje atmosferoje Chiara Lubich šiąnakt,
2008-ųjų kovo 14 dieną, antrą valandą nakties, 88-aisiais gyvenimo metais baigė žemiškąją
kelionę savo namuose Rocca di Papa, į kuriuos vakar panorėjo grįžti iš ligoninės Gemelli,
rašoma Fokoliarų judėjimo komunikate.
Iš viso pasaulio plūsta užuojautos, atsiliepimo,
gedulo žinios, siunčiamos daugybės žmonių, religinių lyderių, politikų ir akademikų,
kurie pažinojo ir buvo sutikę Chiara Lubich. Tūkstančiams fokoliarų šios dienos yra
susikaupimo metas.
Tūkstančių žmonių, jaunų ir senų, moterų ir vyrų, pasauliečių
ir kunigų, tikinčių ir netikinčių, krikščionių ir nekrikščionių paliestos širdys yra
nepaprasto Chiara Lubich gyvenimo ir darbo vaisiai.
Viskas prasidėjo II Pasaulinio
karo metais, bombardavimo metu šiaurės Italijos mieste Trente, 1943-iaisiais, kai
tuomet dar tik 23 metų mergina stiprios vidinės patirties metu suvokė, kad viskas
gali griūti, tačiau Dievas, kuris yra Meilė – ne. Ir kad šiai Meilei ji nori atiduoti
save. Iš šitos vieno žmogaus patirties, iš šitos pašaukimo sėklos per kelias dešimtis
metų išaugo didžiulis medis, galbūt didžiausias XX amžiaus katalikų Bažnyčios religinis
judėjimas.
Karo metu ir pirmaisiais pokario metais Chiara Lubich kartu su savo
pirmaisiais bendraminčiais atsidėjo pagalbos, priežiūros darbams, tokiems reikalingiems
tuo sunkiu laiku. Tačiau kraštui pradėjus atgauti jėgas po karo sukrėtimo, tas nedidelis
draugų būrelis, merginos ir vaikinai, palaipsniui tapo savo autentišką dvasingumą
atrandančiu nedideliu judėjimu. Po dvidešimties metų fokoliarai jau žinomi visoje
Italijoje, 1962 metais gauna oficialų Bažnyčios Italijoje pripažinimą. Kodėl „fokoliarai“?
Šis žodis italų kalboje susisieja su žodžiu „židinys“ ir turi bent dvi fokoliarų judėjimui
svarbias reikšmes: pirma, simbolizuoja Evangelijos ugnį, antra, šiuo žodžiu buvo pavadintos
nedidelės naujojo bažnytinio judėjimo vyrų arba moterų bendruomenės.
Ką jos
reiškia Bažnyčiai gerai iliustruoja popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, pasakyti 2006
metais susitikime su naujųjų bažnytinių judėjimų bei bendruomenių pasaulinio kongreso
dalyviais, tarp kurių, be abejo, buvo ir fokoliarai:
„Amžių bėgyje krikščionybė
buvo perduodama ir skleidžiama dėka atnaujinto asmenų ir bendruomenių gyvenimo, galinčio
liudyti meilę, vienybę ir džiaugsmą. Būtent ši jėga kartų kaitoje tiek daug asmenų
išjudino į „judėjimą“. Argi ne grožis, tikėjimo įspaustas ant šventųjų veidų paskatino
tiek daug vyrų ir moterų sekti jų pėdomis. Tai tinka ir jums: per savo bendruomenių
ir judėjimų steigėjus išvydote Kristaus veido šviesą ir leidotės į kelią. Ir šiandien
daugelio širdyje aidi Kristaus kvietimas „ateik ir sek mane“, galintis nulemti likimą.
Tai paprastai atsitinka dėka liudijimo tų, kurie patys asmeniškai patyrė Kristaus
artumą. Šių „naujųjų kūrinių“ veiduose ir žodžiuose tampa matoma Kristaus šviesa ir
girdimas Jo kvietimas. (...) Bažnytiniai judėjimai ir naujos bendruomenės yra šviesus
Kristaus ir Bažnyčios, Jo sutuoktinės, grožio ženklas. Jūs priklausote gyvajai Bažnyčios
struktūrai. Ji dėkoja jums už misijas, už krikščioniškų šeimų ugdymą, už kunigiškus
pašaukimus, už pašvęstą gyvenimą“.
Šiuos žodžius galima papildyti pačios Chiara
Lubich mintimis, kuriuos ji video įraše, dėl silpnos sveikatos pati jau nebegalėdama
dalyvauti, prieš trejetą savaičių, vasario pabaigoje, pasiuntė 32-ojo Fokoliarų draugų
vyskupų suvažiavimui:
„Dievo Žodis nieko mumyse nepakeis, jei juo negyvensime.
Bet jei gyvensime, jis taps mūsų būdu mąstyti, norėti ir veikti visose gyvenimo aplinkybėse.
Dėlto gyvendami (Dievo) Žodžiu nebe mes gyvename, bet Kristus mumyse. (...) Tas Žodis
išlaisvina, atneša džiaugsmą, kuria darbus. Kas gyvena tuo Žodžiu, gauna viską ir
kitų brolių širdyse gimdo Kristų, patį Žodį“.
Šiandien fokoliarų yra 87 pasaulio
kraštuose. Judėjimas turi apie 140 000 aktyvių narių ir ne vieną milijoną bičiulių.
Chiara
Lubich veikla toli peržengė jos įsteigto judėjimo ribas. 13 garbės doktoratų, daugybės
miestų garbės pilietybė, 1996 metų UNESCO premija už ugdymą taikai, 1998 metų Europos
Tarybos Žmogaus Teisių premija, daugybė konferencijų tiek mažose bendruomenėse, tiek
tarptautinėse institucijose, susitikimai, nenuilstantys liudijimai ir pokalbiai su
tūkstančiais musulmonų, budistų, žydų, protestantų, netikinčiųjų iliustruoja tą nepaprastą
tikėjimo kelią ir Dievo malonės darbą Chiaros Lubich asmenyje.
Visi norintys
galės atsisveikinti ir pasimelsti prie Chiara Lubich žemiškų palaikų iki antradienio,
iki laidotuvių apeigų šv. Pauliaus už Mūrų bazilikoje. Neatsitiktinai būtent šioje
bazilikoje - joje vyksta svarbiausi katalikų Bažnyčiai ekumeninio judėjimo susitikimai,
prie kurių puoselėjimo pati Chiara Lubich tiek prisidėjo. (rk)