Du komentarai apie krikščionių – musulmonų forumą

Kovo 4-5 dienomis Vatikane lankėsi penki musulmonų atstovai, 138 musulmonų atviro laiško „Bendras Žodis“ popiežiui ir kitiems krikščioniškų konfesijų vadovams signatarai. Juos priėmė Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Pasibaigus vizitui buvo paskelbta, jog bus sukurtas bendras katalikų ir musulmonų Forumas, kuriam patikėtas uždavinys toliau gilinti katalikų bei musulmonų dialogą. Taip pat nuspręsta, kad ateinančio lapkričio 6-8 dienomis Forumas surengs studijų seminarą, kuriame dalyvaus po 24 atstovus iš kiekvienos pusės. Seminare bus diskutuojama šiomis temomis: Meilės Dievui ir artimui teologiniai bei dvasiniai pamatai, žmogaus orumas bei abipusė pagarba. Seminaro pabaigoje numatyta Šventojo Tėvo audiencija.

Ko galime tikėtis iš šio dialogo tarp musulmonų ir katalikų? Apie tai, tarp kitų, komentuoja tėvas Samir Khalil Samir ir tėvas Etienne Renaud. Pirmasis yra jėzuitas, gimęs musulmoniškame Egipte ir šiuo metu gyvenantis bei dirbantis Libane, kur vadovauja Arabų krikščionių tyrimų bei dokumentacijos centrui (CEDRAC). Antrasis yra prancūzų kilmės Baltųjų Tėvų kongregacijos misionierius, ilgus metus dirbęs musulmoniškose šalyse Afrikoje ir Arabijoje, šiuo metu – Popiežiškojo arabų ir islamo studijų instituto (PISAI) studijų programų direktorius. Taigi, abu turintys tiesioginės ir praktinės patirties su musulmonų pasauliu, abu studijų žmonės.

Tėvas Samir savajame komentare, kurį paskelbė žinių agentūra „AsiaNews“, akcentavo tai, kad katalikų ir musulmonų dialogas įgijo nuolatinės ir stabilios institucijos formą, panašiai kaip su ypatingą autoritetą turinčiu islamo universitetu al-Azhar Egipte.

Iniciatyvą iš musulmonų pusės ypač palaiko ir koordinuoja karališkasis Aal al-Bayt islamo studijų institutas, esantis Jordanijos sostinėje Amane, labai remiamas paties Jordanijos karaliaus. Tad katalikų ir musulmonų Forumo dalyviai turėtų susitikti tai Romoje, tai Amane. Nuolatos veikiančios institucijos principas svarbus štai dėl ko: dialogas yra labiau apsaugotas nuo politinių kontraversijų.

Tėvas Samir taip pat akcentavo tai, kad nurodyti dialogo turiniai. Priimtas 138 musulmonų laiško pasiūlymas kalbėti apie meilę Dievui ir meilę artimui. Tačiau Bažnyčia pridėjo dar dvi temas: žmogaus teises ir abipusę pagarbą. Kodėl žmogaus teisės? Bažnyčios akimis žmogus turi absoliutų orumą, nepriklausomai nuo jo įsitikinimų, nes kiekvienas asmuo yra Dievo atvaizdas. Žmogaus teisės yra juridinė žmogaus orumo išraiška.

Tėvas Samir klausia: ar įmanoma abipusė pagarba bei dialogas, kai musulmonų ir krikščionių doktrinos yra tokios skirtingos? Taip, įmanoma, pripažinus kiekvienam teisę turėti religinius įsitikinimus, tačiau nepretenduojant priversti kitą juos priimti.

Pavyzdžiui, musulmonas turi pilną teisę sakyti, kad jam Mahometas yra Dievo pranašas, tačiau turi pripažinti, kad krikščioniui Mahometas nėra Dievo pranašas. Ir atvirkščiai, krikščionis turi pilną teisę deklaruoti, kad Kristus jam yra Dievo Sūnus, tačiau negali versti musulmono, kad šis išpažintų, jog Kristus jam taip pat yra „Dievo Sūnus“.

Žmogaus orumas yra tas bendras pamatas, ant kurio gali remtis ne tik krikščionių ir musulmonų, bet visų žmonių dialogas. Pripažinus šį pamatą, įmanoma gyventi santarvėje turint skirtingus religinius įsitikinimus.

Tėvas Samir vylėsi, kad jei žmogaus orumo sąvoka tapo bendro katalikų ir musulmonų Forumo pagrindu, tai galbūt kada nors ji peržengs dabartines savo ribas ir taps visuomenės projektu. Prieš akis yra dešimtmečių trukmės kelias.

Galiausiai tėvas Samir apibūdino dialogo su musulmonų grupėmis specifiką. Musulmonai sunitai neturi jokios struktūros, hierarchijos, vieno mokymo, kuris juos visus atstovautų. Dialogas su jais primena dialogą su protestantų Bažnyčiomis: reikia kalbėtis su kiekviena Bažnyčia atskirai ir jei, pavyzdžiui, pasiekiamas koks susitarimas su liuteronais, tai nereiškia, kad kitos Bažnyčios šį susitarimą pripažins. Panašiai ir sunitai, pasirašę 138 musulmonų atvirą laišką, neatstovauja visų sunitų, neturi tokios juridinės galios. Vis dėlto turi moralinį autoritetą, priimamą plačių sunitų sluoksnių.

Su musulmonais šiitais, tuo tarpu, yra visai kita situacija. Maždaug 15 procentų visų musulmonų sudarantys šiitai nuo sunitų skiriasi ne tik skirtingu dvasingumu ir Korano interpretavimu, bet taip pat tuo, kad turi gana griežtą struktūrą. Neabejotina, kad anksčiau ar vėliau reikės atskiro dialogo ir su jais.

Tėvo Etienne Renaud interviu katalikiškam Prancūzijos dienraščiui „La Croix“ suteikia kitų naudingų pastabų apie katalikų ir musulmonų santykius.

Tėvas Renaud pažymėjo, kad nedažnai pasitaiko, jog musulmonai inicijuoja krikščionių – musulmonų dialogą. Jis taip pat priminė, jog bendrų susitikimų būta ir anksčiau, bet be didelių rezultatų. Taip 1976 metais buvo surengtas susitikimas Libijoje, tačiau jis nuslydo į politines peripetijas. Daugiau rezultatų pasiekta 1980-aisiais Tunise. Po to susitikimą organizavo ir Iranas, trokšdamas išeiti iš politinės izoliacijos.

Dabartinis bandymas atrodo stabilesnis, dinamiškesnis, pasižymintis gana plačiu skirtingų pakraipų musulmonų konsensusu, tad tuo ir įdomesnis už kitus.

Tėvas Renaud nuomone, tik teologija apsiribojęs musulmonų ir krikščionių dialogas greitai pasibaigs akligatviu. Yra tokių doktrininių skirtumų, kurių neįmanoma išlyginti. Antai, tiesa, kad musulmonai pripažįsta Jėzų esant Dievo „pranašu“, tačiau Korane taip pat aiškiai neigiamas Jėzaus dieviškumas ir jo mirtis ant kryžiaus. Kitaip tariant, neigiama Trejybė, Įsikūnijimas, Prisikėlimas – pamatinės krikščionybės tikėjimo tiesos.

Vis dėlto, net ir nebandant sutaikyti tai, kas nesutaikoma, yra daug dalykų apie kuriuos galima kalbėti teologijos perspektyvoje: apie sukūrimą, tikėjimo sąvoką, žmogaus vietą pasaulyje, kai kurias moralines nuostatas.

Galbūt daugiau perspektyvų turi ne teologinis, o dvasinis dialogas, kurį tėvas Renaud nusakė tokia metafora: toks dialogas nėra žiūrėjimas vienas į kitą, atsistojus vienam prieš kitą; tai žiūrėjimas kartu į Dievą, atsistojus greta vienas kito, atviriems, beginkliams, išėjusiems iš savo doktrinų tvirtovių. Toks dialogas pasitaiko labai retai, dažnai tik po ilgos draugystės patirties, tačiau iš principo yra įmanomas ir labai paguodžiantis po daugybės sunkumų ir nesusikalbėjimų. (rk)