Šventasis Tėvas: prarasdama istorinę atmintį, visuomenė praranda savo identitetą

Penktadienį popiežius Benediktas XVI priėmė 25 Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto narius. Pasveikinęs juos, padėkojęs už jų ilgametį darbą, Šventasis Tėvas priminė popiežiaus Leono XIII, vadovavusio Bažnyčiai 1878 – 1903 metais, žodžius, kuriuos jis pasakė prieš atidarydamas Šventojo Sosto archyvus: „nesibaiminame dėl dokumentų publikavimo“. Šie žodžiai buvo pasakyti vyraujant Bažnyčiai priešiškai laiko dvasiai ir istoriografijai.

Tuo pat metu, - tęsė popiežius Benediktas, - jis sukūrė kardinolų komisiją, kuri turėjo rūpintis istorinių studijų sklaida ir kurią jūs galite laikyti Popiežiškojo istorijos mokslų komiteto pirmtake. Leonas XIII buvo įsitikinęs, kad autentiškos Bažnyčios istorijos studijos ir aprašymas Bažnyčiai gali būti tik naudingas.

Nuo tų laikų iki šiandien kultūrinis kontekstas patyrė gilių pokyčių. Šiandien tenka susidurti ne tik su krikščionybei ir Bažnyčiai priešiška istoriografija, tačiau pati istoriografija išgyvena rimtą krizę ir kovoja už savo išlikimą visuomenėje, formuojamoje materializmo bei pozityvizmo. Iš abiejų šių ideologijų išplaukia beribis entuziazmas, kuris, maitinamas nepaprastų atradimų ir technologinių pasiekimų, nepaisant katastrofiškų praėjusio amžiaus patirčių, nulemia plačių visuomenės sluoksnių gyvenimo sampratą. Praeitis jai – tik tamsus fonas, o dabartis ir ateitis spindi daug žadančiais pažadais. Su tuo yra susieta ir rojaus šioje žemėje utopija, nepaisant to, kad tokia utopija jau parodė esanti klaidinga.

Šitam mentalitetui taip pat būdingas abejingumas istorijai, pasireiškiantis istorijos mokslų nustūmimu į antrą planą. Ten, kur (pozityvizmo ir materializmo) ideologijos veikia stipriai, istoriniai tyrimai, istorijos dėstymas universitetuose ir įvairaus lygio mokyklose silpnėja. Taip gimsta visuomenė, kuri, užmiršusi savo praeitį ir taip praradusi per patirtį įgytus kriterijus, nebėra pajėgi kurti harmoningo sugyvenimo ir susitelkti įgyvendinant tikslus ateityje. Tokia visuomenė ypač pažeidžiama ideologinio manipuliavimo.

Šis pavojus dar labiau didėja dėl perdėto šių laikų istorijos akcentavimo, ypač kai studijos šiame sektoriuje yra įtakotos metodologijos, įkvėptos pozityvizmo ir sociologijos. Ignoruojamos svarbios istorinės realybės sritys ir netgi ištisos epochos. Antai, daugelyje studijų programų istorijos dėstymas prasideda nuo Prancūzijos Revoliucijos įvykių. Neišvengiama to pasekmė yra savo istorijos nežinanti visuomenė, taigi, neturinti istorinės atminties. Negalima nematyti šios pasekmės svarbumo: taip, kaip atminties praradimas nulemia ir asmens identiteto praradimą, taip analogiškai tai galioja ir visos visuomenės atžvilgiu.

Akivaizdu, kad istorinis užmaršumas kelią pavojų žmogaus prigimties integralumui visose jo dimensijose. Bažnyčiai, kviečiamai Dievo Kūrėjo prisiimti pareigą ginti žmogų ir jo žmogystę, rūpi autentiška istorinė kultūra, istorijos mokslų sklaida. Aukšto lygio istorinės studijos patenka ir siauresne prasme į Bažnyčios akiratį. Net jei tai nėra bažnytinės studijos, istorinės analizės reikia tam, kad būtų galima aprašyti tą gyvybinę aplinką, kurioje Bažnyčia vykdė ir vykdo savo misiją per šimtmečius. Be abejo, įvairūs istoriniai kontekstai visada įtakotojo, palengvindami arba pasunkindami Bažnyčios gyvenimą ir veiklą. Bažnyčia nėra šio pasaulio, tačiau gyvena jame ir dėl jo.

Jei pažvelgsime į bažnytinę istoriją iš teologinės perspektyvos, rasime dar vieną svarbų aspektą. Šios istorijos esminis uždavinys yra tirti ir paaiškinti tą priėmimo (paralépsis) ir perdavimo (paràdosis) procesą, per kurį, amžių bėgyje, susikondensavo Bažnyčios egzistavimo prasmė. Nėra abejonių, kad Bažnyčia gali semtis įkvėpimo savo pasirinkimams iš daugiaamžio patirties ir atminties lobyno.

Tad trokštu, - baigdamas kalbėjo popiežius Benediktas XVI, - iš visos širdies jus padrąsinti įsipareigoti tam uždaviniui, neapleidžiant tyrimo ir dėstymo. (rk)