Vatikane lankėsi musulmonų delegacija

Dvi dienas Vatikane, antradienį ir trečiadienį, lankėsi musulmonų atstovai, kurie derino musulmonų delegacijos susitikimo su popiežiumi Benediktu XVI detales.

Tai dar vienas dialogo ir apsikeitimo nuomonėmis žingsnis po to, kai buvo paskelbtas 138 musulmonų dvasininkų, lyderių, mokslininkų viešas laiškas, adresuotas popiežiui Benediktui XVI ir kitų konfesijų Bažnyčių vadovams. Šiame laiške buvo pasiūlytas pagrindas, kuriuo remdamiesi krikščionys ir musulmonai galėtų susitikti, kalbėtis ir taikiai sugyventi.

Į šį laišką, kuris tapo precedento neturinti dialogo iniciatyva iš musulmonų pusės, popiežiaus vardu atsakė kardinolas Tarcisio Bertone, Vatikano valstybės sekretorius. Jo atsakyme ir buvo pasiūlyta, kad musulmonų delegacija, sudaryta iš musulmonų laiško signatarų, apsilankytų Vatikane. Būtent šio vizito parengimo tikslu musulmonų atstovai ir lankėsi Vatikane. Juos priėmė ir jų susitikimus koordinavo Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos atstovai.

Teologas kunigas Andrea Pacini, konsultuojantis Tarpreliginio dialogo tarybą dėl santykių su musulmonais, Vatikano Radijui komentavo, jog 138 musulmonų laiškas, žinoma, neišsprendė įsisenėjusių problemų, tačiau atvėrė naujas galimybes santykiams tarp krikščionių ir musulmonų.

Katalikų Bažnyčiai ypač rūpi religijos laisvės tema, kuri krikščioniškoms bendruomenėms musulmonų daugumos kraštuose yra ne tik debatų tema, tačiau taip pat labai konkreti ir praktinė gyvenimo problema. Antai, neseniai Alžyre neseniai buvo teisiamas katalikų kunigas. Prieš du metus Alžyre priimtas įstatymas nurodo, jog religinės apeigos gali vykti tik valstybės pripažintose kulto vietose. Katalikų kunigas, laikydamasis šio įstatymo, šv. Mišių neaukojo, o tik meldėsi kartu su krikščionių šeima, tačiau ir to pakako, kad būtų įskųstas, suimtas ir nuteistas.

138 musulmonų laiške siūloma, kad krikščionių ir musulmonų sugyvenimas galėtų remtis įsakais mylėt Dievą ir mylėt artimą, randamais viena ar kita forma Biblijoje ir Korane. Anot kunigo Pacini, religijos laisvė yra konkreti meilės artimui išraiška. Ir tikras dialogas, paremtas meile artimui, turėtų virsti juridinėmis normomis, kurios tą religijos laisvę užtikrintų. Teigiamas pavyzdys yra dabartinio Kataro emyro gestas: jis leido statyti Katare krikščioniško kulto namus. (rk)