2008-03-03 18:30:16

IV Gavėnios sekmadienis


Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, - jis pats ar jo tėvai, - kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: 'Eik į Siloamą nusiprausti'. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.



Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.

Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.




Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“. Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti“. (Jn 9, 1-41)



PAMATYTI VIEŠPATĮ, Mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3



Iš tiesų šio sekmadienio Evangelijoje aprašytuose įvykiuose didžiausia problema yra ne aklas nuo gimimo žmogus, bet visi kiti. Pagydyti akląjį Jėzui nebuvo sunku, tačiau netgi Išganytojas nepajėgė atverti akių tiems, kurie tvirtino, jog mato labai puikiai ir tuo pat metu atsisakė pripažinti tai, ką mato.

Aklajam pakako… stebuklo.



Kitiems, mačiusiems stebuklą, jis nieko nereiškė, bent jau iki tol, kol jie užsispyrę tvirtino: Mes nieko nematėme.



Pasakojimo pradžioje matome vieną akląjį, tuo tarpu pabaigoje jau turime reikalą su visa minia nepagydomų aklųjų, nes Jėzus negali padaryti stebuklo tiems, kurie tikisi matyti, būdami užsimerkę.



Fariziejai, besipiktinantys Kristaus šeštadienį padarytu stebuklu, iš tikrųjų yra pakaltinami, nes kalba apie šviesą, patys nenorėdami jos pripažinti.



Įdomu pastebėti, jog, kalbant apie tą patį įvykį, žmonių elgesyje išryškėja dvi skirtingos linijos: išgydytasis palengva atranda tikėjimą, o tai reiškia, pasveiksta tiek kūnu, tiek dvasia, o fariziejai vis labiau užsisklendžia savo demonstruojamame priešiškume. Jie nenori kalbėti apie stebuklą. Bijodami, kad šis įvykis privers minias suabejoti jų išmintimi, jie mieliau renkasi neigimo kelią, atsisakydami pripažinti akivaizdžius dalykus.



Ko gero, daugumai būtų labiau patikusi prieš stebuklą buvusi situacija. Aklas elgeta tiko visiems, išskyrus patį akląjį ir… Viešpatį.



Jėzus suteikė pirmenybę žmogui, o ne įstatymo raidei, jam labiau rūpėjo padaryti gera, negu išlaikyti visus reikalavimus, Jis tuo momentu buvo ne paklusnus valdinys, bet Žmogus, kuris rūpinasi kitu žmogumi.



Todėl pagydymas sukėlė visą eilę nesusipratimų, ir fariziejai nerado jokios geresnės išeities, kaip išvaryti pagydytąjį iš šventyklos.



Tuo tarp buvęs aklasis: menkas, neraštingas, niekieno nevertinamas, nemokytas žmogelis, iškyla aukščiau „išmintingųjų“, garsiai patvirtindamas apie gautą malonę: Buvau aklas, o dabar regiu.



Šių žodžių pakako, kad jam būtų užvertos šventyklos durys…



Visuomet būna taip, kai žmogui atsiveria akys, ir jis sugeba įžvelgti kitokią tikrovę, neapsiribojančią šios žemės galimybėmis. Tada labai greitai skubama teigti, kad tikėjimas yra anachronizmas, neleidžiantis pasidžiaugti pasaulio teikiamomis galimybėmis, ir todėl juo neįmanoma remtis šių dienų gyvenime. Reikalaujama vadovautis „žinančiųjų“ išmintimi, nors ji pagrįsta vien tik beprotišku noru visą pasaulį pajungti savo valiai.



Visų laikų fariziejai nemėgsta laisvų ir reginčių žmonių…



Paprastai sakoma, jog pagydytasis aklasis yra tikėjimo vienatvės simboliu. Ko gero, tam galėtų pritarti ir nemaža dalis tikinčiųjų.



Sakyčiau, jog toks požiūris teisingas tik iš dalies.



Buvęs aklasis yra paniekintas, atstumtas, tačiau jam tenka laimė akis į akį susitikti su Kristumi.



- Ar tiki Žmogaus Sūnų?- klausia jo Išganytojas.



- O kas jis?…- teiraujasi pagydytasis.



- Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba.



- Tikiu, Viešpatie!…- sušunka žmogus ir parpuola ant kelių.



Jis Kristuje rado kitą šventovę, kurioje gali pagarbinti Dievą. Tik dabar galima sakyti, jog stebuklas tikrai įvyko.



Kristus davė žmogui akių šviesą, kuri leidžia jam matyti pirmiausia savo Viešpatį.



Tai ir yra svarbiausia…








All the contents on this site are copyrighted ©.