Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Augustino atsivertimą santrauka.

Trečiadienio rytą susitikęs su maldininkais, atvykusiais į bendrąją audienciją, popiežius Benediktas XVI dar kartą kalbėjo apie šv. Augustiną. Šv. Augustinui skirtą ciklą užbaigiančioje katechezėje Šv. Tėvas kalbėjo apie jo atsivertimą – ne apie vienkartinį atsivertimo įvykį, apvainikuotą krikštu 387 metų Velykų naktį, bet apie nuolatinį atsivertimo procesą, kuris truko visą Augustino gyvenimą.

Trečiadienio rytą skaitytoje katechezėje Augustino dvasinę kelionę popiežius suskirstė į tris etapus. Pirmasis etapas – tai progresyvus artėjimas prie Kristaus. Kaip žinoma, pirmiausia motina Monika supažindino Augustiną su krikščionių tikėjimu. Tačiau, nors ir gavęs krikščionišką auklėjimą, Augustinas jaunystėje gyveno anaiptol ne krikščioniškai. Vis dėlto, jis nebuvo visiškai nusigręžęs nuo Kristaus. Ieškojo jo ypač platoniškosios filosofijos kuriančiame prote, dieviškajame Logose.

Antrasis ir lemtingas Augustino atsivertimo etapas prasidėjo tuomet, kai jis pagaliau suprato, kad jo ieškojimų tikslas yra Kristus, kad jame įmanoma „paliesti“ Dievą, kad Dievas yra su mumis, kad mes galime gyventi kartu su juo. Šito etapo kulminacija buvo krikštas Milano katedroje 387 metų Velykų naktį. Tačiau krikštu atsivertimas nesibaigė. Augustinas grįžo į savo gimtąją Afriką. Iš pradžių atsidėjo atsiskyrėliškam kontempliacijos ir studijų gyvenimui. Šitoks palaimingas tiesos kontempliavimas ilgai netruko. Pirmiausia beveik prieš savo valią Augustinas buvo įšventintas kunigu, o netrukus ir konsekruotas vyskupu. Jam buvo skirta tarnauti Kristui, tarnaujant broliams.

Trečiasis Augustino atsivertimo kelio etapas prasidėjo tuomet, kai jis suprato, jog žmogui kiekvieną dieną vis iš naujo reikia Dievo gailestingumo. Iš pradžių Augustinas manė, kad atsivertęs, Krikšto ir Eucharistijos sakramentų dėka jis pasieks tą palaimintą gyvenimą, apie kurį Kristus kalba Kalno pamokslo palaiminimuose. O dabar Augustinas suprato, kad mums visiems nuolat reikia Dievo gailestingumo, kad tobulą gyvenimą, apie kurį kalbama Kalno palaiminimuose, pasieksime tuomet, kai Kristus mus nusives į amžinąjį gyvenimą. Šitoks Augustino dvasinis nuolankumas, virto ir intelektiniu nuolankumu. Gyvenimo pabaigoje jis drąsiai ir nuolankiai peržiūrėjo visą savo ankstesnę kūrybą. Šitaip gimė Retractationes – veikalas, kuriame Augustinas kritiškai analizuoja viską ką buvo parašęs per visą savo gyvenimą. Supratau,- rašo Augustinas,- kad tik Jėzaus Kristus yra tobulas ir kad tik jame viename yra tobulai išsipildę Kalno pamokslo palaiminimai. O Bažnyčia – tai yra mes visi, įskaitant ir apaštalus – turime kiekvieną dieną melsti: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. (jm)