Popiežiaus Benedikto XVI kalba Jėzaus Draugijos generalinės kongregacijos dalyviams

Ketvirtadienį popiežius Benediktas XVI priėmė Jėzaus Draugijos generalinės kongregacijos dalyvius, kurių darbai jau eina į pabaigą.

Šiltai pasveikinęs generalinės kongregacijos tėvus ir jų išsirinktą naująją vadovybę, Šventasis Tėvas akcentavo keletą dalykų, kurių katalikų Bažnyčia tikisi ir laukia iš jėzuitų.

Visų pirma, tų fizinių ir dvasinių vietų pasiekimo, į kurias kitiems sunku arba neįmanoma patekti. Ordino kūrimosi pradžioje atsivėrė naujos geografinės erdvės ir pirmieji Ignaco bendradarbiai buvo pasiųsti skelbti Viešpatį toms tautoms ir kultūroms, kurios Jo dar nepažinojo. Jų drąsa ir uolumas dar ir šiandien tebėra įkvėpiantis pavyzdys. Garsiausias yra Pranciškaus Ksavero vardas, tačiau būtų galima paminėti daugybę kitų.

Šiandien, sakė Šventasis Tėvas, tos naujos tautos, kurios nepažįsta Viešpaties arba jį pažįsta blogai ir neatpažįsta jame Išgelbėtojo, yra toli ne tiek geografiškai, kiek kultūriškai. Nebe jūros ir dideli atstumai yra kliūtys, su kuriomis susiduria Evangelijos skelbėjai, o sienos, kylančios iš klaidingos ar paviršutiniškos Dievo bei žmogaus vizijos, tarp tikėjimo ir pažinimo, tarp tikėjimo ir šiuolaikinio mokslo, tarp tikėjimo ir įsipareigojimo teisingumui.

Todėl Bažnyčiai reikia tvirto ir gilaus tikėjimo žmonių, su didele kultūra ir autentišku žmogišku bei socialiniu jautrumu, reikia vienuolių ir kunigų, kurie skirtų savo gyvenimą buvimui prie tų sienų, kad paliudytų ir padėtų suprasti, kad tarp tikėjimo ir proto, tarp evangelinės dvasios, teisingumo alkio ir ryžto taikai yra gili harmonija. Tik taip taps įmanoma parodyti Viešpaties veidą daugybei tų, kuriems šiandien jis lieka nematomas ir neatpažįstamas. Tam turi skirti savo jėgas Jėzaus Draugija. Likdama ištikima savo geriausioms tradicijoms, ji turi su dideliu atidumu formuoti savo narius moksle ir dorybėje, nepasitenkinant vidutiniškumu, nes dialogas ir diskusija su šių dienų socialiniais ir kultūriniais kontekstais, su skirtingais mentalitetais yra vieni iš sunkiausių ir labiausiai pastangų reikalaujančių. Toks, kokybiškas ir solidus, dvasinis ir kultūrinis, žmogiškas ieškojimas, turi charakterizuoti daugialypę jėzuitų formacinę ir ugdomąją veiklą.

Popiežius Benediktas XVI taip pat pabrėžė, kad ne tik patys Jėzaus Draugijos nariai individualiai turi su gilia motyvacija tarnauti Dievui ir Bažnyčiai, tačiau taip pat ir jų administruojamos institucijos. Jos turi išlaikyti aiškų ir akivaizdų identitetą, apaštalinės veiklos tikslas ir idealai neturi tapti dviprasmiškais.

Šventasis Tėvas pakvietė jėzuitus stengtis jų darbą prie minėtų kultūrinių, mentalinių, teologinių „sienų“ derinti su klusnumo Petro įpėdiniui įžadu.

Popiežius taip pat paragino jėzuitus tęsti jų misiją tarp vargšų ir dėl vargšų: viena vertus, konkrečiai – dvasiškai ir materialiai - jiems pagelbėjant, antra vertus, kovojant prieš struktūrines skurdo priežastis.

Popiežius taip pat kvietė Jėzaus Draugijos narius išlaikyti jų dvasingumui nuo pat pradžių būdingą tarnystę – Dvasines pratybas. Jos nėra tik jėzuitų dvasingumo šaltinis, bet Šventosios Dvasios dovana visai Bažnyčiai, nuostabi ir veiksminga priemonė sielų dvasiniam augimui. Šventasis Tėvas priminė, kad ir jis pats visai neseniai pasinaudojo Dvasinėmis pratybomis, užsimindamas apie neseniai pasibaigusias gavėnios rekolekcijas, kurias vedė jėzuitas kardinolas Albert Vanhoye.

Kviečiu jus tęsti ir užbaigti jūsų kongregacijos darbus, - baigdamas sakė popiežius Benediktas XVI, - ir jungiuosi su jumis maldoje, kurią mus Pratybų pabaigoje išmokė šv. Ignacas, maldoje, kuri man atrodo tokia didelė, kad beveik nedrįstu jos sakyti, bet, vis dėlto, turime vis iš naujo kartoti: „Paimk, Viešpatie, ir priimk visą mano laisvę, visą mano atmintį, mano protą ir visą mano valią, viską ką turiu; Tu man tai davei ir Tau, Viešpatie, tai grąžinu; viskas yra Tavo, viskuo naudokis pagal savo valią; duok man tik savo meilę ir savo malonę; to man pakaks“. (rk)